Ignas Melnikas

Savaitės svečias su Saule RaMi

109398129_10207682558258614_5202116268818384511_n

Net ir šių visuotinių draudimų metu Tenerifėje netrūksta kultūrinių renginių. O opera yra grįžusi į savąjį ritmą – keturios premjeros per metus. Viena iš jų – tik ką rodyta D. Čimaroza opera „Slaptosios vedybos“, kurioje vieną iš pagrindinių vaidmenų atliko mūsų tautietis basbaritonas Ignas Melnikas.

Šiandien jis yra Casa Lituana svečias. Susitikome kavinėje su simbolišku pavadinimu „Opera“, pro šalį kaip laikrodis į vieną ir į kitą pusę vis pravažiuodavo tramvajus, perpildytas skubančiais žmonėmis.

Į mūsų pokalbį Ignas atėjo iškart po spaudos konferencijos prieš premjerą.

– Labai mane sužavėjo Auditorio komunikacija, – nuo šviežių įspūdžių pradėjo Ignas, – dar nesu tiek daug prieš premjeras filmavęsis ir fotografavęsis. Socialiniuose tinkluose žiūrovams rodomos ir repeticijos, kostiumų ir dekoracijų gamyba, grimo momentai, interviu spaudai. Toks savotiškas iššūkis operos solistams. Šios konferencijos metu vienas iš solistų, ispanas, paklaustas kaip jis jaučiasi žinodamas, kad neužilgo su visa operos trupe išvyksta į Parmą ir Palermą, staiga susimėtęs pradėjo kalbėti su vietiniais žurnalistais pusiau itališkai pusiau ispaniškai. Užsimiršo.

– Toks būna stresas? – klausiu.

– Taip. Pavyzdžiui būna solistų, kuriems yra labai sunku koncertų metu pristatinėti atliekamus kūrinius. Mentaliai yra sunku kalbėti, kalbėti, o po to persijungti į dainavimą. Matyt ir šiuo atveju taip nutiko kolegai. Jis nesitikėjo, kad iš mūsų dvylikos dalyvių, žurnalistai kalbins būtent jį.

– Dabar nuo pradžių, Ignai. Pradėdama savo pokalbius su pašnekovais, visuomet prašau palinkėjimo mūsų Casa Lituana bendruomenei. Pats jau irgi kurį laiką gyveni Italijoje, dalyvauji perklausose įvairiose šalyse. Tau žinomas gyvenimo svetur skonis.

– Taip, iš tiesų, kol neišvažiuoji, nepajunti tokios nostalgijos lietuviškumui. Juk taip smagu išvažiuoti pakeliauti, pažiūrėt į žmones ir parodyti save. Bet tik išvykęs gyventi pradedi ilgėtis lietuviško charakterio, konkretumo, netgi šaltumo kai kuriose situacijose. Net svetur sutikti rusai ar ukrainiečiai atrodo labiau artimi, nes turi panašumų. Todėl laikui bėgant supranti, kad turėti savo bendruomenę užsienyje yra labai svarbu. Kartais bendruomenė gali net gelbėti nuo tam tikros vienatvės svetur. Žodžiu, linkiu jums tik stiprėti ir džiaugiuosi, kad turite tokią bendruomenę.

– Ignai, pradžioje apie tave. Kas tu esi?

– Oi, tai labai sunkus klausimas – kalbėti apie save. Esu operos dainininkas ir kavos gurmanas. Du didžiausi gyvenimo malonumai. Nesiekiu, kad visas gyvenimas suktųsi tik apie operą. Domiuosi daugeliu dalykų, man norisi turėti kuo platesnį akiratį.

,- Ignai, o kaip apskritai tavo gyvenime atsirado klasikinė muzika?

– Labai lengvai. Niekada nedvejojau pasirinkimu, neklaidžiojau – dainavimas buvo nuo mažumės. Mama vedžiojo po visokius būrelius – muzikos būrelis, muzikinės pamokos, muzikos mokykla, konservatorija, akademija. Daug metų dainavau berniukų chore „Varpelis“, Kaune. O pirmą kartą pasiklausęs D. Chvorostovskio dainavimo, supratau, kad noriu sieti gyvenimą su opera, toks stiprus buvo impulsas. Tai ne tik gražu iš estetinės pusės. Operinis dainavimas – tai maksimalus žmogaus balso išnaudojimas, tiesiog iki pačių žmogaus galimybių ribų. Nėra daugiau jokio dainavimo, jokio stiliaus, kuris pareikalautų daugiau fizinių jėgų. Ne veltui operinį dainavimą dažnai lygina su atletizmu. Tame yra kažkas animalistiško, kažkas žvėriško, ar net primityvaus.

Dėl to man labai patinka Verdžio, Pučinio operos, kurios yra labai emocionalios. Tarkim, pasiklausius 1950-1960 metų operos solistų įrašų, atrodo, kad jie dainuotų paskutinį kartą gyvenime. Tokia jėga sklinda. Manau, kad, tarkim, esant trims spektakliams, negali vienam iš jų atiduoti 60% savo galimybių, kitiems dviems po 20%. Dainuoti reikia taip, tarytum tai būtų paskutinis tavo spektaklis gyvenime. Operos pasaulyje yra toks posakis: kapitalas ar palūkanos, kuris suskirsto dainininkus į dvi grupes. Pirmoji, kuri dainuodama galvoja, kad reikia save taupyti ir antroji, kuri siekia save atiduoti 100 procentų. Aš save priskirčiau pastarajai grupei. Kartais grįžus po darbo su pianistu, po repeticijų, stovėdamas balkone įsikibęs už turėklų, kad neiškristi susvirduliavus, suprantu, kad padirbėjau visu pajėgumu.

– Arba yra kitas momentas, dažnai koncerto metu matai labai technišką atlikėją, bet jis kaip marionetė, bejausmis? – prisimenu savo įspūdžius iš koncertų aš. – Bet man labai gražu, kai europietiškose operose dainuoja kiniečiai, arba japonai – jiems tai savotiškas kosmosas juk.

– Taip, čia gal toks stereotipas vyrauja, pavyzdžiui, atlikėjai iš Azijos, – sako Ignas. – Ten svarbiausia yra technika. Apskritai, šiuo metu genetiškai geriausiais operos dainininkais laikomi mongolai ir korėjiečiai. Išgirdus juos gyvai dainuojančius, kartais net pavydas apima. Atrodo, jie gimę dainuoti operas, prieš šimtus metų sukurtas Italijoje.

– Bet ir mūsų lietuvių pastaruoju metu labai daug vardų išgirdome. Ypač karantinų metu, kai užsidarė teatrai ir visi sugrįžo tėvynėn.

– Greičiausiai tai yra mūsų mažos tautos sindromas – mes labiau stengiamės būti pamatytais, išgirstais. Labiau stengiamės aplenkti kitus. Mums yra ženkliai sunkiau būti matomais pasaulyje. Tarkim, jei dainuoji Lietuvoje, esi truputį izoliuotas, nėra daug šansų, kad tave pastebės agentai ar užsienio teatrų vadovai. Taip pat yra didelis trūkumas specialistų, todėl norint tobulėti turi važiuoti į užsienį. Taip pat neturime atlikėjų agentūros.

– Ignai, pats esi prieš porą metų baigęs akademiją, kiek dabar turi spektaklių savo portfolio? Ir kiek laiko trunka pasiruošti vienam spektakliui?

– Operų esu paruošęs apie penkias. Dažniausiai aktyviai repetuojame mėnesį, pusantro. Bet iki intensyvių repeticijų jau reikia mokėti klavyrą. Konkrečiai šį spektaklį repetuojame kiek mažiau nei du mėnesius. Jau laisvai jaučiamės scenoje, atsiranda galimybė improvizuoti.

163235664_10208561951562897_8394611326815119100_n

– O jums leidžia režisieriai improvizuoti?

– Na taip, operoje yra labai svarbi riba tarp visiškos vaidybinės laisvės ir suvaržymo. Jeigu režisierius leidžia elgtis scenoje bet kaip, gaunasi, kad atlikėjas gauna dvigubą krūvį. Jis pats tau patampa ir režisierius ir dainininkas. Bet būna ir kitas kraštutinumas: režisierius stabdo visą repeticiją, jei atlikėjas tokiu tai momentu, dainuodamas tokią tai natą, nepakėlė dešinės rankos rodomojo piršto. O tokių vietų gali būti labai daug. Geriausiai, kai režisierius turi savo planą, bet yra ganėtinai lankstus ir atviras atlikėjų idėjoms.

– Ignai, man labai patiko žinia, kad konkrečiai šis spektaklis iš Tenerifės bus išvežtas į kitus operos teatrus Italijoje.

– O taip, operos dainininkui tai yra labai svarbus dalykas. Tai ir asmeninė patirtis, galimybė į savo CV įsirašyti tris teatrus, galimybė būti pamatytam operos agentų, operos teatrų vadovų.

– Bet savo artimiausią ateitį irgi labiau sieji su Italija? Ne su kokia Viena, ar Zalcburgu?

– Italija man yra šalis numeris 1. Ir vokaliai, ir dėl istorijos ir dėl maisto. Esu dirbęs keletą savaičių Zalcburge, pas profesorių Josef Wallnig. Jis aristokratas- eruditas, tikras Mocarto muzikos žinovas. Man labai pasisekė padirbėti su juo. Kita vertus – man ne taip svarbu kur dainuoti, svarbu dainuoti gerai. Aš sau esu išsikėlęs aukštus vokalinius standartus ir mano pagrindinis tikslas yra juos pasiekti.

– O tango ir kava tavo gyvenime? Prisistatai kaip kavos entuziastas.

– Kava yra savotiškas ryto ritualas. Mėgstu pats sau pasigaminti, pagal visas taisykles: pasverti pupeles, sumalti jas, užpilti lašas į lašą pasvertu vandeniu, pavirti, griežtai nustačius laikmatį. O tuomet, medituodamas mėgaujuos. Mylimiausia man Etiopijos kava. Apskritai, esu toks ganėtinai tikslus žmogus, todėl ir kavą sau ruošiuosi tiksliai pagal receptus, ir net maistą, – šypsosi Ignas.

– O tango atsirado, kai pradėjau ieškoti kažkokių išraiškos būdų savo kūnui. Šokis, manau, stipriai susietas su asmenybe ir padeda surasti balansą su savimi pačiu, padeda atlaisvinti kūną, išlaisvina emocijas. Vienu momentu labai ieškojau sau kažkokios realizacijos per kūną, kaip kūrybiškai jį panaudoti. Tikėjau, kad ir scenoje man tai gali padėti. Taip atsirado tango mano gyvenime. Elegantiškas, subtilus šokis.

– Ignai, o kaip tau pasirodė Tenerifė?

– Deja, mažai jos pamačiau – visos dienos užimtos repeticijomis. Tačiau mane nustebino jos daugialypiškumas. Tiek, kiek spėjau aplankyti – labai skirtinga gamta. Ir tas stebina. Mano favoritai – La Laguna, Benijo, pats Teidės ugnikalnio slėnis. Maudytis žiemos metu irgi labai smagu. Ir pats Santa Cruzas labai patinka su savo Auditorio rūmais. Ypač žiūrėti į juos iš viršaus, nuo Palmetum parko. Labiausiai nustebino atvykus, kad tokia maža sala turi tokius puikius operos rūmus, su puikia akustika, nuostabios architektūros ir su nuostabiais ten dirbančiais žmonėmis.

– O kokių nors juokingų situacijų dirbant operoje atsitinka?

– Tai ši „pandeminė“ situacija ir iššaukia tokias juokingas istorijas. Dezinfekcijos, temperatūrų matavimas. Atsitiko taip, kad vienas kolega pamiršo atsinešti savo klavyrą ir pasiskolino iš kito kolegos. Ir ką jūs manote, tuojau pat buvo iškviestas specialus žmogus, kuris kasdien dezinfekuoja natas, kėdes, stendus ir kuris atsistojęs nuošaliau dezinfekciniu purškalu purškė kiekvieną klavyro puslapį. Saule, tu matei jį – ten arti penkių šimtų puslapių. O mes visi, solistai ir dirigentas, iš šono stebėjome šią procedūrą ir laukėme. Tai tikrai buvo juokingiausia mano matyta situacija. Nežiūrint to, kad kas dvi savaites mus visus nuveža į ligoninę darytis testų.

– Ignai, o pabaigai pora klausimų iš mano anketos: koks tavo talentas šiandieną yra visai nereikalingas?

– Gal kavos darymas yra tik sau šiandieną. Nors jei svečiams kartais padarau savo kavą pagal visas technologijas, jie maloniai nustemba, net gi tie, kurie nevartoja kavos, pajunta kitokį skonį ir kokybę.

– Kodėl žmonės taip mėgsta dainuoti duše?

– Ir aš mėgstu dainuoti duše. Gal dėl akustikos, balso skambėjimo. Yra toks Wooudy Aleno filmas – „Su meile iš Romos“. Ten vienas iš herojų, operos solistas gali dainuoti tik dušo kabinoje. Ir scenoje jam visuomet pastatyta dušo kabina. Akustika yra sunkus dalykas atlikėjams. Per savo dainavimo laiką turi priprasti, jog dainuojant negirdėsi savęs. Yra tokių salių, kur vos metrą save tegirdi. Duše gi, puikiai save girdi.

Pasibaigus spektakliams Ignas gamino savo kolegoms mūsų lietuviškuosius šaltibarščius. Kaip jis pats sakė, kolegos buvo nustebinti rožinės spalvos sriuba. Tačiau pats Ignas nebuvo patenkintas jų kokybe dėl lieso kefyro. Bet tai netrukdė jiems džiaugtis pavykusia premjera, aptarti bendrus planus ir išvykas į teatrą Parmoje bei Palerme.

O po dienos Ignas jau vaikščiojo Florencijos gatvėmis ir ruošėsi savo pasirodymui Rosinio operos festivalyje.

Kalbėjosi ir iš pokalbio užrašė Saule Ra.Mi