Jolanta Januškė

Būti kanariečiu su Saule RaMi

„Kai gyvename pagal savo vertybes, matome prasmę savo veiksmuose, atsiranda pilnatvė ir jaučiamės laimingi. Turime galimybę rinktis savo veiklas ir žmones su kuriais bendraujame. Jie atspindi, kas mums yra prioritetas. Tačiau kartais pasimetame ir pradedame gyventi remdamiesi kitų nuomone, baime ar noru būti reikšmingais. Tuomet vadovaujamės ne savo intuicija, o aplinkinių primestomis vertybėmis ir nepastebimai susikuriame gyvenimą, kuriame jaučiame tuštumą. Tą trūkumą galima mėginti pašalinti išoriniais daiktais ar statusais, bet savęs neapgausi. Kol gyvenimas nebus grįstas vertybėmis, tol viduje kirbės: kažko trūksta.

Jolanta Januškė man – žmogus, gyvenantis pagal savo vertybes, savo siekius, savo interesus ir savo vidinę „natą“. Šiam pokalbiui “pagavau” ją pakeliui į naują gyvenimą. Nuo šiol ji dirba Olandijoje, o Tenerifėje ją matysime žiemos periodu.

– Jolanta, norėčiau nuo pradžių, kaip atsiradai Tenerifėje? Kokių motyvų vedina? Kiek metų čia praleidote?

Labai daug dirbau gyvenime, – savo istoriją pradėjo Jolanta. – Vieną dieną supratau, kad atėjo laikas pailsėti, kad neuždirbsiu visų pasaulio pinigų. Jau yra jaunesnių, turinčių dirbti, o aš turiu tiesiog skirti laiko sau. O Tenerifę pasirinkau dėl to, kad tuo pačiu metu į salą gyventi kėlėsi keletas pažįstamų moterų. „Tenerifė ypatinga sala, turinti ypatingą aurą – gerus žmones pritraukia, blogus atmeta. Tau bus kaip išbandymas“ tąkart sakė jos. Šią salą gerai pažinojome, atostogavome čia kelis kartus. Todėl lengvai apsisprendžiau.

O pasiteisino teiginys, kad „Tenerifė gerus žmones pritraukia, blogus atmeta“?

– Taip. Nepaleidžia manęs ta sala niekaip. Nors po pirmo pusmečio buvome grįžę atgal į Lietuvą – vaikas negavo geros mokyklos. Vėl nusipirkome Lietuvoje namus, automobilius, bet teiškentėme metus Lietuvoje. Dabar iš verslo partnerių gavau ypač patrauklų pasiūlymą, vėl bandau „išvažiuoti“ iš salos. Bent kuriam laikui. Kita vertus, žinau ne vieną atvejį, kai iš tikrųjų žmonės niekaip neužsikabina saloje: neranda veiklos, neranda darbo. Matyt taip ta sala ir atsikrato žmonėmis. Aš pati labai stipriai jaučiu salos aurą, jos ypatingumą. Ne kartą esu stebėjusi kažkokius net sunkiai paaiškinamus dalykus.

– Gyvenai septynerius metus saloje, papasakok, prašau, kaip tavo akyse keitėsi sala? Kas vyko gero, gražaus, keisto?

– Labai keitėsi. Į gerąją pusę. Manau, kad į salą vis daugiau žmonės atvažiuoja gyventi, ne tik atostogauti. Jie kuria verslus, naujas darbo vietas. Kaip verslininkė matau, kad atvykę užsieniečiai išmokė kanariečius kitaip dirbti. Net, sakyčiau, truputį keičia patį kanariečių mentalitetą. Jei pradžioje reikėjo kanariečiui duoti šimtą eurų, kad jis man greičiau nei per mėnesį įvestų internetą, tai dabar eilė konkurentų stovi, kad tai padaryti per dieną. O kas man iki šiol keistai atrodo – tai valdiškų įstaigų darbuotojai, ypač pietuose. Ten atėjus gali pagalvoti, kad sėdi dievai. Arba darbuotojų išvaizda tokiose įstaigose – su šortais ir maikute darbe ir dar su ryškiu antsvoriu. Niekaip negaliu priprasti. Turėtų būti kažkoks protokolas, normos.

– Ar lengva Kanaruose užsiimti verslu? Kokie yra specifiniai verslo vedimo subtilumai?

– Tikrai nėra sunku. Matau daug neartų dirvonų. Bet yra specifinių atvejų, ypač transportuojant: nukrenta – pasimeta dalis krovinio, būna pasikeičia batus, o senus batus sudeda į dėžutes. Negali būti garantuotas už savo nusipirktas prekes, ypač jei jos brangios, paklausios. Ir korupcija nėra išgyvendinta, tarkime policijoje dirba draugai, švogeriai, kaimynai ir taip toliau.

– Gal gali duoti keletą patarimų pradedantiems čia veiklą? Ko čia šiukštu nereikėtų daryti?

– Tie patarimai paprasti, – sako Jolanta. – Jei tu verslauji sąžiningai, jei dirbi šiek tiek geriau nei kanarietis, žmonės tikrai tave pastebės. Viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo principų, nepriklausomai nuo to kokioje šalyje jis veikia. O šiaip, nemanau, kad šiuo metu apskritai lengva verslauti bet kurioje šalyje.

 

– Žinau, kad esi vienas iš nedaugelio žmonių ne vienam lietuviui saloje ištiesusi pagalbos ranką. Ar buvo, kad žmonės piktnaudžiavo?

– Tikrai nebuvo tokių atvejų, kad piktnaudžiautų. Juk aš pati nesistengiu aklai kažko daryti. Turbūt turiu stiprią nuojautą, net nemažas pinigų sumas esu be jokio paskolos raštelio skolinusi, nebuvo negrąžinusių.

– Kaip tu manai, kodėl žmonės išvyksta, palieka savo tėvynę, o svetur buriasi į mažas tautines bendruomenes? Ar tam, kad mokytis gyvenimo svetur ypatumų iš savų, dalintumės patarimais? Ar tam, kad kalbėti savo gimtąja kalba?

– Žinai, šią vasarą praleidau Lietuvoje. Lietuva yra nuostabi šalis. Nuostabūs žmonės, tačiau su tokia valdžios politika nieko gero nelaukim. Nenoriu leistis į polemikas, bet, mano manymu, šita valdžia tiesiog vykdo tautos genocidą. O išvažiuoja dėl to, kad taip yra logiška – žmogus ieško vietos, kur jam bus geriau. Ir tai nėra tėvynės išdavystė. Mes visi, neabejoju, sugrįšime, kai bus tam sudarytos sąlygos. O į Tenerifę atvažiuosime atostogoms, mėnesiui, dviems, žiemai, jei finansinės galimybės leidžia.

– Žinau, kad domiesi politika. Ar gali išvardinti penkis punktus, kas tavo manymu yra tikrai blogai Lietuvoje, žvelgiant iš šalies?

– Nėra valdžios, kuri sugebėtų dirbti žmonėms, nors, paradoksas, yra žmonių išrinkta. Kuri gintų žmonių interesus, o ne dirbtų sau ir savo “dūšelėms”. Dabar gi, verslas yra žlugdomas, viskas korumpuota, pinigai išvagiami per viešuosius pirkimus, teisėsauga visiškai supuvusi. Reikėtų labai daug konkrečių pakeitimų. Nors jei naujas atsakingas žmogus nueitų ten dirbti, manau, jam net neleistų – tiek yra įsisenėjusi sistema.

– Jolanta, bet ir čia, saloje taip yra.

– Taip, ir čia “švogerių” kraštas.

– Aktorius Valentinas Masalskis vienoje laidoje yra pasakęs, kad žmogus niekada nėra laisvas. Anot jo, žmogui visada lemta kažkam tarnauti – dievui, žmonėms, menui ar kokiai kitai idėjai. O laisvę jis patiria tik trumpą akimirką, kol renkasi, kam tarnauti. Ar galėtum nesusimąstydama pasakyti, kam tarnauji tu?

– Aš jau galiu sau leisti netarnauti niekam. Tikiu dievu, bet nepraktikuoju po visų tų pedofilijos skandalų. Supratau, kad bažnyčios tarnai tokie patys žmonės, tik turintys dar daugiau trūkumų ir visokių negerų dalykų. Turiu dievą savo širdy. O tarnauti negaliu niekam. Esu ganėtinai sudėtingo charakterio, kartais net stačiokiško. Su manimi būna nepaprasta. Ilgametis gyvenimas Olandijoje mane išmokė sakyti ką galvoju, be užuolankų. Gi lietuviai esame pripratę nutylėti, neišsakyti, neišsikalbėti, nes „nepatogu“. O aš galiu pasakyti ir nekaupti savyje. Jei žmogus supyko, aš jam atleidžiu, sakau – „atleidžiu tau tavo pyktį“. Man, tarkime, tai gali būti gera proga susimąstyti, juk žmogui iš šono geriau matosi. Na, o jei jau pyktis nepraeina, lai ir gyvena su tuo pykčiu. Aš pati ant nieko nepykstu, apsisuku ir man vėl viskas gerai.

– Kalbėjome rimtomis temomis, o dabar apie gyvenimą: kurių vietų Tenerifėje pasiilgsi? Kur mėgai leisti laiką saloje? O kokia tau pati gražiausia salos vieta?

– Pietuose gyvenant pasiilgsti žalumos. Bet užtenka nuvažiuoti į Anagą, gauti šiek tiek lietaus ir vėl linksma. Saule, mes kalbamės su tavim paskutinę spalio dieną, sėdime atviroje terasoje, su marškinėliais trumpomis rankovėmis, karšta. Fantastika. Visa sala yra nuostabi. Ypač kai grįžti Lietuvon, tas „cepelininis dangus“ greit nusibosta. Gražiausia salos vieta – žydras dangus visus metus.

– Kaip bebūtų – Tenerifė yra atostogų sala. Romantiškos nuotaikos sklando ore. Jolanta, pati pasikeitei neatpažįstamai. O dabar dar ir išvyksti iš salos. Man kaip moteriai smalsu, kas įtakojo tokius gražius pokyčius?

Pokyčiai po pokyčių, po pokyčių vėl pokyčiai. Aš juokaudama sakau, kad reikia įsimylėti. O jei rimtai – sureguliavau maistą, pradėjau vaikščioti pakrante, dingo skausmai. Jau numečiau virš trisdešimt kilogramų, dabar tikslas – numesti dar dvidešimt penkis.

Gal pati nori kažką pasakyti šio straipsnio skaitytojams?

– Norėčiau apie pačius lietuvius apskritai, apie bendruomenę: norėtųsi kiek mažiau tų piktų apkalbų, liežuvavimo, pavydo. Nežinau, kodėl žmonės taip elgiasi – gal neturi ką veikti. Taip, labai skirtingi esame čia suvažiavę. Tarkime, aš tiek turiu veiklos, kad man nėra laiko ir neįdomu, ką veikia kiti. Žmonėms turbūt ir nesiseka, kad juos valdo pavydas. Sala gali tokius „išmesti“. Reikėtų būti draugiškesniems vienas kito atžvilgiu, – kalba Jolanta. – Mato toks moto – dirbti savo ir nesidairyti į kitus.

– Keistas sutapimas, mano anketos klausimai susišaukia su paskutinėmis tavo mintimis. Lietuvių kalboje vartojame daugybę išsireiškimų, kurie užsieniečiams yra sunkiai suprantami. Pasidalink prašau savo patirtimi gyvenant saloje, pagal tuos išsireiškimus:

– Taigi – lietuvių galvose nėra nepadorių minčių. Pas mus jos “garbanotos”. Ar tiesa?

Čia vėl gi nuo žmogaus priklauso – kam ko gyvenime reikia. Yra negalinčių be šito gyventi. Mano mintys apie verslą, apie politiką skirtingose šalyse. Finansai įdomu. Mano ir draugai domisi finansais, ekonomika, politika. Ir aš neturiu laiko „garbanotoms mintims“. Tai laiko švaistymas. Mano kiti prioritetai.

– Mums nereikia suprasti esmės, užtenka tik “pagauti kampą”. Kokius “kampus” gaudo kitos tau pažystamos pasaulio tautos?

– Geras klausimas, – juokiasi Jolanta. – Kad pastaruoju metu visame pasaulyje visi kampai susieina į vieną tašką. Vadinama “plandemija”, skiepai – dabar didžiausi akcentai. Tikiuosi greitai viskas pasikeis. Pažiūrėkit, kaip keičiasi JAV, turėtų daug kur valdymas keistis iš esmės. Kita vertus, Tenerifė yra puiki vieta pasyviai laukti tų pasikeitimų. Olandija, į kurią dabar grįžtu, irgi puiki vieta. Olandai yra tauta, kuri nelaikys savyje prariję neteisingus dalykus. Jie kovoja už savo teises ir laisves.

– Lietuviai puikiai moka “kabinti makaronus ar priburti’. O teko susidurti su kanariečiais, kabinančiais makaronus?

– Nelabai bendrauju su kanariečiais – neturiu patirties. Mūsų biolaukai su jais nesutampa. Aš esu per daug greita, jie – per daug lėti. Nepernešu, kai turiu kartoti penkis kartus, o jis dar dvidešimt minučių mąsto, tiesiog einu ir pati pasidarau.

– Ar kada “buvai palikta ant ledo” Tenerifėje?

– Ne, nesileidžiu. Aš esu ledlaužys. Be to, niekada neisiu iš paskos. Man visi eina. Nuėjau gana sudėtingą kelią, kuriame buvau vedlys. Pirma imuosi iniciatyvos. Taip esu per gyvenimą įpratusi.

– Ar buvo koks atsitikimas, kad tau būtų “akys iššokę ant kaktos?

– Na, būta tokių atsitikimų. Toks, staiga iš atminties „iššokęs“ patyrimas – NT agentūros, užsidėjusios ant pardavimo kainos  20 000 -30 000 eurų įrodinėja, kad tokią kainą yra nustatęs pardavėjas. O galutiniame rezultate pamatai, kad su savininku dar nusilygti galėjai, o esi permokėjęs. Daugiau gal niekas nestebina.

– Tavo nuomone, kiek “toliau savo nosies” mato vietiniai salos gyventojai?

– Kanariečiai? Nesinori apie juos negražiai kalbėti. Man atrodo, jie yra garbėtroškos. Ir kaip jau anksčiau minėjau, dažnas net apsirengti nemoka sulig savo statusu.

– Ar yra kada “atšokusi fantazija” ir esi nuleidusi rankas santykiuose su kanariečiais?

– Buvo toks konkretus atvejis: kartą buvau sutarusi dėl susitikimo su vieno didelio prekybos centro vadovu. Aš, kaip visada, atėjau ženkliai anksčiau, kad nepavėluoti. Pralaukiau pusantros valandos, į telefono skambučius asmuo man neatsakė. Įkalbėjau jam žinutę, bet irgi neatsakė ir į susitikimą neatėjo. Po kelių dienų pavyko jam prisiskambinti, ganėtinai pakeltu tonu išsakiau jam, ką galvoju. O jis tepasakė: „tranquilo Señora”. Man tai yra nenormalu. Aš pripratusi prie kitokių elgesio taisyklių. Pagarba kitų laikui yra svarbu. Duotas žodis yra svarbu. Negali padaryti, tiesiog atsisakyk, arba sakyk, kad pasistengsi. O jie lengva ranka tuos žodžius duoda, bet jų nevykdo. Pradžioje man tai tiesiog šoką kėlė. O dabar, kaip sakiau, stengiuos su jais tiesiog neturėti reikalų.

– Esi labai stipri moteris. Ar gebėjimas “varyti keliais frontais” padeda tau gyvenime? Kiek apskritai frontų vienu metu esi turėjusi?

– Apie ką mes kalbame, patikslink, prašau? – juokiasi Jolanta. – Tarkime, šiuo metu aš gyvenu per tris šalis ir trims šalims moku mokesčius. Atsiunčia buhalteris deklaracijas ir aš, pamačiusi mokesčių dydžius, pradedu trankytis kaip žvėris. Pradėjau nuo nulio ir kodėl turėčiau kažkam tiek atiduoti. Bet juk norisi ramiai gyventi, ne tik pasiturinčiai. O kita vertus – judesys padeda gyventi. Neleidžia senti. Mano draugai sako, kad kitoms trisdešimtmetėms mane vytis ir vytis.

– Ir paskutinis – kaip save palaikai, paguodi, kai jau būna “šaukštai po pietų”?

– Nereikia nusileisti iki „šaukštai po pietų“. Bet kai pradedu „žemėti“ einu savęs lepinti: grožio procedūros, masažai, SPA. Smulkios dovanėlės sau.

 

Kalbėjosi ir iš pokalbio užrašė Saule Ra.Mi

Saulė RaMi

Saulė RaMi

Valdybos narė

Kultūra, ryšiai, renginiai

 

2021 12 08 Publikuota ir vizualizuota GodaPiktas

KULTŪRA

Renginiai, susitikimai, žmonės

X