Kristina Gūžienė

Nežinau kaip jus, bet mane visuomet stebino kanariečių taip mėgiama kava „lecheleche“. Mano viena draugė dar tris – keturis pakelius cukraus susiberia. O juk kava jau ir taip paskaninta kondensuotu pienu. Aišku, mūsų „sovietinės vaikystės“ atmintyje kondensuotas pienas likęs pačiu skaniausiu desertu. Tiesa, mums vaikams, ne taip paprasta būdavo savarankiškai atidaryti tą alavo skardą su baltu ir mėlynu geometriniu raštu ir užrašu „sutirštintas pienas“. Tada dar buvome tikri, kad ši viena iš labiausiai mūsų mėgstamų gėrybių yra sugalvota ir pagaminta Marijampolės pieno koncervų kombinate, o ne ten kokie tai neaiškūs inkai kažkur Amerikose jį buvo sugalvoję, o vėliau amerikiečių pramonininkas Gailas Bordenas buvo užpatentavęs.

Kaip ne kaip, tačiau Marijampolės pieno konservai ir toliau sėkmingai šį produktą gamina ir parduoda jį plačiai pasaulyje. Todėl ne išimtis ir Kanarų salos su savo „lecheleche“ ar „Barraquito“ kavos receptais. Jau kelinti metai Tenerifėje koncernas yra įsteigęs savo fabriką, kuriam vadovauja nepaprastai graži, smulkutė dviejų mergaičių mama Kristina Gužienė.

– Kristina, sakyk, prašau, o kodėl norėjote palikti Lietuvą? – išdrįstu klausti pašnekovės.

– Todėl, kad kažkaip tapo nuobodu, – kiek susimasčiusi pradėjo ji. – Gal išsisėmėme, gal pradėjome gyventi tokį labai nuobodų, rutininį gyvenimą. Darbas, namai, sodyba. Buvome jau atostogų namuką pradėję statyti, bet abu su vyru Eligijumi jautėme, kad trūksta kažkokio „spyrio“. Gal jis ir buvo iniciatorius, tačiau visa šeima jį palaikėme. Važiavome apsirūpinę finansais, tačiau, kadangi mokėjau kelias kalbas, tame tarpe ir ispaniškai, praktiškai po kelių dienų susiradau darbą. Taip palengva ir įsikūrėme. Kiek vėliau jau į svečius pasikvietė dėdė R. Karpavičius, o kartą atsivežė mane parodyti fabriką. O dar po kelių mėnesių jis pakvietė mane dirbti. Nebuvau dėl savęs tikra, nors turėjau nemažai reikiamos darbo patirties, bet neturėjau stiprių ispanų kalbos įgūdžių, o tai juk maisto gamybinė įmonė, su daugybe specifinių reikalavimų, tačiau dėdė pasakė: „Kristina, kiek sugebėsi aprėpti, viskas tavo žinioje“. 

Žodžiu, man pačiai daug kas buvo nauja, bet, kadangi į viską gyvenime žiūriu labai atsakingai, pasiraitojau rankoves ir ėmiausi įvairiausių darbų, kurie buvo prioritetiniai tą dieną arba kuriuos man paskirdavo dėdė. Dėdė norėjo, kad dalyvaučiau visur. Ir atsitiko taip, kad labai greitai tapau tos įmonės vadove. Tačiau įvyko ta nelaimė su dėde. Iki nelaimės mes žinojome visus įmonės strateginius planus ir siekius. Dėdė pats vykdavo į susitikimus su galimais partneriais, pirkėjais. O jam išėjus anapilin, atsirado tiesiog duobė. Teko iš naujo kurti įmonės struktūrą, viziją, peržiūrėti pačios įmonės kaštus.

– Suprantu, kad pačioje pradžioje buvo sugalvota prekiauti ir kitais lietuviškais pieno produktais, bet tai nepasiteisino?

– Taip, ir mūsų lietuvių taip mėgiamus rūkytus sūrius, ir sūrelius, ir daugybę kitų pieno produktų. Nebuvo lengva, nes čia tie sūreliai –visiška naujiena. Dėdė galėjo sau leisti nors po paletę dovanoti, tarkime, vaikų futbolo čempionatui, galėjo daryti nesuskaičiuojamas produktų prezentacijas. Bet net ir darant daugybę produktų degustacijų, pardavimai nebuvo lengvi, pieno produktai turi labai ribotą galiojimo laiką. Todėl be dėdės mes tiesiog nesiryžome toliau įvedinėti tuos produktus į rinką ir daug jų atsisakėme. O kondensuotas pienas jau turėjo savo paklausą, todėl ir pasilikome prie jo.

– Kaip yra su kanariečių darbštumu? Ar gali pakomentuoti?

– Darbštumas gal labai individualus dalykas, – sako Kristina, – bet va apie kanarietišką švarą tai nieko gero negaliu pasakyti. Žinoma, dirbant ir artimai bendraujant su ribotu žmonių skaičiumi, gal nevertėtų apie visus kanariečius spręsti, bet, tarkime, ir pas mus fabrike– išplauname virtuvę ryte, o iki 17val, kai baigiame darbą, ji visa būna, prilaistyta, pribarstyta trupinių ir t.t. Paragini darbuotojus tvarkytis, pasitempia kuriam laikui, bet paskui atsipalaiduoja ir vėl turi raginti. Elementarus pavyzdys: kai pradėjome gaminti kondensuoto pieno mono dozes „pirštelius“, o tada dirbo tik kanariečiai, dauguma laboratorinių produkcijos tyrimų būdavo blogi. Nuostoliai tikrai būdavo dideli, nes netinkamos kokybės produkcijos juk neparduosi. Kol neišsiuntėme mono dozių „pirštelių“ patikrinti į Lietuvą, galvojome, kad čia vietinės laboratorijos kažką ne taip daro. O Lietuvoje, vyriausia laborantė patikino, kad kaltas žmogiškasis faktorius. Tiesiog blogai išplaunamos mašinos pasibaigus pamainai. Pakvietėme dirbti lietuvius į gamybą, problema dingo. Todėl, net ir prieš rinkdamasi kavinę, kur pietauti su šeima, ar tiesiog išgerti kavos, stengiuosi apžiūrėti kaip ten vieta, kur ruošiamas maistas.

– Turite dvi mergaites, kaip joms pavyko adaptuotis tarp kanariečių vaikų mokykloje?

– Vyresniajai Klaudijai gal iki šiol kiek sunkokai sekasi, nes ji turi mišrų kalbos ir raidos sutrikimą. Bet jau esame užsirašę dalyvauti vienoje programoje, kur tokiems žmonėms padeda integruotis darbo rinkoje. O mažajai Emilijai visai neblogai sekasi. Dabar gi, visiems vaikams sunkiau, nes čia juk mokyklose vaikams su kaukėmis visą dieną per karštį reikia būti. O aš labai nepalaikau tos idėjos. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jiems sunku 8 valandas taip išbūti. O dar papildomi būreliai ir užsiėmimai.

– Kristina, pamaniau, kad galiu paklausti tavo nuomonės: visuomet žavėjausi, kaip ispanai rūpinasi savo tėvais, seneliais. Ir staiga naujiena – beveik slapta, prisidengus virusų tema, Ispanijoje priimtas eutanazijos įstatymas. Kokia tavo nuomonė šia tema? Ar tai nebus lengvas būdas, įrankis jaunajai kartai paveldėti turtą, o valstybei susirinkti mokesčius?

– Saule, pagavai mane tokiu klausimu, apie kurį nesu daug galvojusi. Neturiu nuomonės. Man atrodo, kad net blogiausioje situacijoje mes neturime moralinės teisės nutraukti žmogaus gyvybės. Turėjau labai sergančią močiutę, daug metų nesikėlusią iš lovos, tačiau nei karto nepagalvojau apie panašų poelgį.

– Tai Kristina, paliekame šį klausimą apgalvoti visiems mūsų skaitytojams. O, pereinat prie lengvesnių temų – trys tavo mėgiamiausios vietos Tenerifėje, kurios tau suteikia daugiausiai džiaugsmo?

– Pliažas Benijo, mėgstu ten maudytis, Tenerifės miškai ir labai mėgstu „akis paganyti“ prie Teidės. Nors man nelabai tinka pasikeitęs aukštyje slėgis.

– O tinklinis kas sekmadienį? – juokais klausiu aš, žinodama, kad ji praktiškai kas sekmadienį važiuoja į salos pietus jį žaisti, į ką Kristina atsakė, kad tai labiau socialinis dalykas, nes tokios šiltos, glaudžios bendruomenės ji nesutiko nei pagyvenusi Norvegijoje, Anglijoje, ar Airijoje, nei toje pačioje Ispanijoje. „Galiu ranką pridėjusi prie širdies tai pripažinti“ – sako moteris.

– Gal dėl to, kad dauguma lietuvių čia dirba su turistais. Nori nenori su turistais privalu būti maloniam ir kultūringam. Gal ilgainiui tos savybės tarp mūsų, šaltų lietuvių, tampa nauja norma ir tai labai atsispindi tarpusavio bendravime. Noras padėti, patarti, pasidalinti, – šiltomis emocijomis dalinasi ji. – Tiesiog nėra žmonių, kurie pabuvę bendruomenės susibūrimuose, vėliau nepasakytų „tiesiog wow“. Mūsų bendruomenė labai graži. Tik čia aš jaučiuosi, kad turiu tikrus draugus.

– O, ačiū, Kristina, už komplimentus bendruomenei, šimtu procentų su tavimi sutinku, o dabar atėjo ir tavo eilė mano paruoštai anketai:

– Kas yra sėkmė? Kada apsidžiaugi, kad tau pasisekė? Kokius žmones laikai sėkmingais?

– Laimingus žmones. Kai moki džiaugtis tuo, ką turi. Kai moki džiaugtis mažais dalykais, tuomet yra laimė ir sėkmė.

– Ką nors darai negalvojant apie laiką?

– Biologiniai gamtos procesai priverčia pagalvoti.

– Kuo norėjai būti, kai užaugsi?

– Vienuoliktoje klasėje labai ruošiausi studijuoti architektūrą. Tačiau mamai išvažiavus į Ispaniją uždarbiauti, nusprendžiau netapti papildoma našta mamai, kuri viena mus su broliu augino. O va, informacinių technologijų studijos taip ir liko nepanaudotos. Bet liko dvi svajonės – įsigyti sodybą, kur galėčiau pomidorus auginti, ir grįžti prie IT studijavimo ir darbo toje srityje.

– Esi buvusi pas kanariečius svečiuose, ką keisto esi ten patyrusi?

– Prie pietų stalo, tarkime, yra buvę, kad nenorint valgyti patiekto patiekalo, tiesiog su rankomis ima ir deda tau į burną – „žiokis ir ragauk“.

– Ar turi darbe kokią pravardę?

– Man nėra tekę girdėti. Nesu nei „geležinė ledi“, nei „pieniška ledi“.

– „Apsakyme apie tai, kaip Ivanas Ivanovičius su Ivanu Nikiforovičium susipyko“, Nikolajus Gogolis rašo „Nuobodu šiame pasaulyje, ponai“. Perfrazavus, ar nuobodu gyventi Tenerifėje?

– Taip, tiesiog prieš kelias dienas tą pajutau. Bet gal tai nepriklauso konkrečiai nuo Tenerifės. Gal tokia vidinė būsena kartais apima, koks liūdesys.

– Ar mėgsti skaityti? Gal gali pasakyti, kokie tai romanai:

Viena panelė nuėjo dirbti guvernante pas vieną poną. Sulaukė kol jis apako ir po to ištekėjo už jo?

– Džeinė Eir.

Vienam vyriškiui žiauriai nepasisekė – papuolė į negyvenamą salą ir dvidešimt metų ten pragyveno, kol jį surado?

– Robinzonas Kruzas.

Trys vyriškiai nu visiškai nemokėjo baidarėmis plaukti, bet vis tiek išplaukė. Ir dar šunį su savimi pasiėmė?

– Gi ne „Trys muškietininkai?