Mindaugas Uselis

Diena, kaip ir visos spalio dienos Tenerifėje, buvo šilta ir saulėta. Kavinėje, kurioje susitikome, stovėjo tvarkingai sustumti stalai. Ant kiekvieno iš jų matėsi kortelė „rezervuota“. „Visi staliukai rezervuoti mano svečiams“, – į mano nuostabą atsako pašnekovas. Aš nuoširdžiai tuo džiaugiuosi. Visuomet džiaugiuosi mažojo verslo sėkme, bet čia kalba bus ne su verslininku. Mano pašnekovas – žmogus saviraiškos kelią suradęs poezijoje.

Visi iki skausmo esame iškalę A. Maslow žmogaus poreikių piramidę. Tai jis yra patvirtinęs, kad asmenys, pasiekę savirealizacijos lygį, patiria visišką savęs priėmimą su savo trūkumais ir sunkumais, o kūrybiškumą išsaugo per visą savo gyvenimo laikotarpį. Kaip jam seksis kurti ateityje, dar pamatysime. O šį kartą nuostabus Tenerifės oras lydėjo jo pirmosios poezijos knygos „ … čia Mano… … gal tiks ir Tau…“ pristatymo vakarą.

– Pradžioje pasakyk kas tu esi, – klausiu jauno vyro, kuris tą dieną niekaip negalėjo nuslėpti savo jaudulio.

– Ar sudėtinga buvo pasitvirtinti licencijas? Gal nepabijosi pasidalinti informacija, kuria pasinaudos galimi konkurentai?

– Mano dėstytoja, kai paklausiau, ar jai negaila dalintis odontologijos subtilybėmis, man sakydavo: „būsiu aš gera specialistė, būsi tu geras specialistas ir darbo mums su kaupu užteks“. O licencijas mums nėra sudėtinga pasitvirtinti, nes esame iš tos pačios ES. Aš iš karto kreipiausi į Ispanijos ambasadą Vilniuje. Pati ambasada mano dokumentus išvertė į ispanų kalbą ir išsiuntė į Madridą, į sveikatos ministeriją. Tiksliau, turėjo nusiųsti į sveikatos ministeriją, bet nusiuntė ne ten. O mes su šeima jau buvome Tenerifėje. Pradėjau pats rašyti laiškus į Madridą, bet ministerijoje man atsakė negavę mano prašymo ir dokumentų. Paskambinęs į ambasadą sužinojau, kad šie dokumentus nusiuntė į kitą ministeriją. O paskambinęs į pastarąją, tiesiog pasakiau, kad pagal ES reglamentus mano dokumentai turėjo būti patvirtinti per tris mėnesius, todėl, kad nerašyčiau tų vadinamų „reclamacion“ jie jau kitą dieną patvirtino mano licencijas, – savo patirtimi dalinasi Mindaugas. – Bet atsiuntė ne į salą, kaip paprašiau, bet į Lietuvą.

– Mindaugai, mėgsti rauti dantis? – juokiuosi aš.

– Taip, aš čia tapau chirurgu – implantologu, o dar protezuoju. Gal ir knyga dėl to „išėjo“, kad man reikia kraujo, – juokdamasis atsakė Mindaugas. – Ir dar vienas didžiulis skirtumas tarp vietinių gydytojų ir vietinių pacientų – laiko nevertinimas: turiu labai daug pacientų lietuvių, rusų, ukrainiečių, belgų. Šie yra labai punktualūs. Jei sutartas laikas dešimtą valandą, tai tos tautybės gydytojas ar pacientas ateis pusvalandžiu, ar bent dešimčia minučių anksčiau. Arba perspės, kad vėluoja. O kanariečiai susitarę dešimtai, nebūtinai tave priims ketvirtą po pietų. Nes prieš tave daktaras turėjo kitą pacientą, kuris ir taip pavėlavęs, dar pasikalbėjo su administratore, papasakojo naujienas. Tuomet visą savo giminės, senelių ir prosenelių dantų istoriją papasakojo gydytojui. Tuomet ilgai tarėsi, ar taisyti skaudamus dantis, ar geriau priekinius, kurie matomi. Ir taip nutinka labai dažnai. Bet patys kanariečiai visiškai dėl to nesijaudina, sėdi ir laukia. Gal todėl viskas čia dažnai  nutinka tik „mañana”.

Dar mane stebina, kad, jei tik tau kažką skauda, pirmiausiai bus paskirti antibiotikai. Ko gero, Ispanija tikrai yra pirmaujanti pasaulyje pagal antibiotikų vartojimą.

– O dabar apie poeziją. Mindaugai, ar seniai pradėjai rašyti eiles? Kas tau yra poezija? Atsipalaidavimas? Saviraiška?

– Man poezija – tai mano sielos šauksmas. Atsivėrimas. Bandyti kurti pradėjau gana anksti. Paskatino a.a. močiutė, kuri taip pat kurdavo eiles. Dar paauglystėje mano eilėraščius keli dienraščiai buvo išspausdinę. Esu dalyvavęs vaikų poezijos konkursuose. Bet kai pradėjau studijuoti universitete, rašyti nustojau – nebuvo laiko. Tik neseniai vėl grįžau prie kūrybos, kai nesimiega, kai užplūsta mintys. O būna, kad naktį susapnuoju eiles. Tuomet atsibudęs, skubu užsirašyti tai, ką atsimenu.

– Kaip gimė knygos idėja?

– Tai įvyko mano aplinkos žmonių dėka. Sužinojo, kad kuriu, pradėjo skatinti mane daugiau rašyti. O kai buvo daugoka eilėraščių sukurta, pamaniau, kad saugiausia juos „laikyti“ spaudinyje, ne kompiuterių laikmenose. O ir draugai užsimindavo, kad nori mano poezijos knygos. Gavosi taip, kaip turėjo būti. Aš tikiu likimu. Ir savo sapnais tikiu. Nes jie man pildosi. Tik su pavėlavimu, – pasakoja Mindaugas.   – Beje, knygoje yra panaudota keletas Silvos Zebrauskaitės Riazanovos fotonuotraukų. Yra mano pažystamo tapytojo Modesto Babono paveikslų nuotraukos.

– Tiki likimu? – nustembu aš.

– Taip, nors tai prieštarauja katalikybei, kurią praktikuoju. Tikiu likimu, astrologija. Kolekcionuoju kortas, turiu apie penkis šimtus kortų kaladžių, tarp jų – kelis Taro kortų rinkinius ir net buvau pradėjęs mokytis su jomis dirbti. Dažniausiai kortas perku visur pats, kur tik užmatau ir draugai parveža lauktuvių iš kelionių. O man dabar labai smagu draugams dovanoti savo poezijos knygą su dedikacija.

-Tavo mėgiami poetai?

– Mėgstamiausias – Paulius Širvys. Vytautas Mačernis, Justinas Marcinkevičius.

– Tavo mokytojai?

– Knygos ir, žinoma, pirmosios mokytojos buvo lietuvių kalbos ir literatūros. Jos taisydavo, koreguodavo. Viena skatino rašyti eiles, kita – apsakymus, nes ir juos bandžiau rašyti. Dabar gramatiką pataiso Simonos mama, ji yra lituanistė.

– Ar gyvenimas amžinojo pavasario saloje turėjo įtakos tavo poezijai?

– Žinoma, turėjo – saulė, vandenynas, kanarietiškas vynas. Klausausi vandenyno ošimo, paukščių giesmių. Visi tie dalykai patys „sukala“ eiles mano galvoje.

– Tai kokios vietos Tenerifėje yra jūsų šeimos mylimiausios? Gal yra tos, kurios tave įkvepia?

– Na su mažomis mergaitėmis yra kiek kitaip. Kur benueisim, atgal jas reikia parnešti. Tačiau stengiamės dažnai išeiti į žygius visi keturi. Pats bijau aukščio ir bijau gelmės. Bet jau padariau viską, kad tas baimes nugalėčiau.  Skridau parasparniu virš Puerto de la Cruzo. Jau du kartus: pirmąjį skrydį gavau dovanų nuo žmonos, o antrasis buvo skirtas Maestro Vytauto Kernagio atminimui. Skrisdamas skaičiau jam sukurtas eiles „Baltas paukštis“ ir pats filmavau. Ir jau esu panėręs po vandeniu su nardymo instruktore, beja taip pat lietuve. Tikrai dar kartosiu.

-Mindaugai, noriu išgirsti tavo nuomonę apie tokį reiškinį. Mes Lietuvoje nesusidūrėme su taip vadinamais „ocupas“, žmonėmis, siekiančiais užvaldyti svetimą turtą. Jie niekada nedirbo, nemokėjo mokesčių, tačiau reiškia pretenzijas valstybei. Praėjusių metų duomenimis Ispanijoje buvo užregistruota 7450 skundų dėl neteisėto turto užgrobimo. Štai Santa Cruzo centrinė aikštė jau du mėnesius yra okupuota tokių „ocupas“. Jie gyvena palapinėse ir reikalauja jiems „atiduoti“ raktus nuo tuščių butų. Praeidama matau, kad tame palapinių miestelyje verda jaunų žmonių gyvenimas. Mindaugai, kaip tau atrodo, kokius gyvenimo pagrindus tokiems jaunuoliams išugdė jų tėvai?

-Aš, vesdamas savo mergaites į darželį – mokyklą, matau, kad čia labai lepinami berniukai ir, atvirkščiai, mergaitės skatinamos būti stiprios, rūpestingos. Tikrai pastebiu, kad vaikai čia auklėjami kitaip, nei Lietuvoje. Pagrindas – šeima – kaip namuose taip ir visur kitur. O „kanariečiai“, žinoma, ne visi, bet tinginiai, nori, kad būtų padėta viskas ant lėkštutės ir nenori dirbti. Aš manau, kad visada reikia skatinti tiek vaikus, tiek suaugusius tobulėti ir augti – čia yra didžiausia vertybė ir pamatai.

– Atėjo laikas anketai, Mindaugai. Kas tau yra sėkmė? Kada tu džiaugiesi, kad tau pasisekė? Kokius žmones laikai sėkmingais?

– Sėkmė, kai esame sveiki. Šeima – man sėkmė. Keičiu žmonių šypsenas ir tai man yra sėkmė.

– 0 kuo norėjai būti užaugęs?

– Architektu. Mano abu tėvai yra medikai. Nenorėjau juo būti. Bet bebaigdamas mokyklą, užsinorėjau visus artimuosius nustebinti taip, kad jiems „žabtai nukristų“. Sugalvojau ir padariau – tapau odontologu.

– Kas labiausiai nervina šiame pasaulyje ar žmonėse apskritai?

– Melas. Tiesa, man ir pačiam kartais tenka meluoti tuo šventuoju melu. Bet iš esmės melui tariu NE.

– Kas būna, kai pasieki tikslą, o tenai – visai ne tai ko tikėjaisi?

– Mane žmona išmokė – nesitikėti daug. Tuomet, kai pasieki tam tikrus „punkčiukus“ gyvenime ir pamatai, kad rezultatas teigiamas, būna smagu. O nepavykę „punkčiukai“ mažiau liūdina. Ir taip kas kartą – maži laimėjimai visada skatina eiti pirmyn, siekti naujų aukštumų, daryti naujus dalykus.

– O jei galėtum pasiversti nematomu žmogumi, kaip pasinaudotum ta galia?

– Gal norėčiau pasmalsauti, išgirsti ką žmonės veikia, kalba, kai manęs nėra šalia, – ilgai galvojęs atsakė Mindaugas. – Nes būna, kad žmonės su tavimi kalba viena, o tau nuėjus – visai priešingai. Tai vėl toks savotiškas melas santykyje su žmogumi.

– Mindaugai, o kaip „suimi save į rankas“, jei toks poreikis atsiranda?

– Einu pakvėpuoti, pasakau „ommm“, nueinu iki vandenyno pasiklausyti jo, dažnai net ir pamiegoti, juk galva po to šviesesnė, o kartais tiesiog su kažkuo pasišnekėti.

– Kaip kanariečiai taria tavo vardą?

– Mane vadina „Ulyses“, „Uselia“, „Mindau“, „Mindae“, vardo taip ir neištaria iki šiol.

– Kas tavo gyvenimą daro fainu?

– Aš pats darau jį sau fainu. Juk visada reikia pradėti nuo savęs. Pasikartosiu –fainumą daro šeima, draugai, žinoma, ir šypsenos.

Kalbėjosi ir iš pokalbio užrašė Saule Ra.Mi