Vadimas Zizas

Savaitės svečias su Saule RaMi

Kiekvieną savo sprendimą priimame mūsų ankstesnių patirčių kontekste. Juk palaipsniui mes sukaupiame gyvenimišką patirtį, išmokstame, kurie sprendimai buvo efektyvūs, o kurie – ne, ir gebame naujus sprendimus priimti pasiremdami tuo, ką jau žinome. Tam mums ir reikalinga atmintis. Tačiau, nepaisant to, kad šiuolaikinis žmogus mano, jog geras sprendimas yra tik tas, kuris yra logiškas ir racionalus, iš tiesų priimant bet kokį sprendimą dalyvauja ir emocinis komponentas. Gal būt kažkam iš skaitytojų šis pokalbis irgi padės priimti tam tikrus sprendimus, nes jis paremtas tiek mano, tiek pašnekovo patirtimi, sukaupta atmintimi ir išgyventomis emocijomis. Be to, pokalbis įvyko tuo metu, kai mano pašnekovas su šeima buvo tik ką kardinaliai pakeitę savo gyvenimą. Susipažinkime su Vadimu Zizu iš arčiau.

 

– Vadimai, pradžioje prisistatyk, prašau, kas esi. Verslininkas? Influenseris? Diplomuotas mitybos ir verslo vadybos specialistas, paramos fondo „We help“ įkūrėjas? Rašytojas? Koučeris?

– Labai geras klausimas, pats dažnai jį sau užduodu, – pradeda Vadimas. – Tikiuosi artimiausiu metu dienos šviesą išvys dar vienas mano projektas. Tačiau kol kas kortų neatskleisiu. Pirmiausiai aš esu tėvas, tad vienas pagrindinių dalykų yra paruošti gyvenimui sūnų, juk nuo balto lapo pradedu rašyti jo gyvenimo knygą. Antra – turiu aprūpinti šeimą – dirbu su klientais, aptarnauju, prodiusuoju. Darau išties daug, bet jei keliais žodžiais – gilinuosi į save ir išvadomis dalinuosi su kitais. Esu minčių architektas.

Paklaustas, kaip jis tai daro, Vadimas sako:

– Kaip? Klausiu savęs, kodėl aš kažko bijau, o gal kažko labai noriu – rūbo, laikrodžio. Gal man kažkas papasakojo, gal kažkas rekomendavo, kodėl būtent to laikrodžio man reikia. Tuomet pradedu savęs klausti, o kam aš pirmam papasakočiau apie tą naują laikrodį. Jei, tarkime, tėvui, tuomet aš gal tiesiog ilgiuosi tėvo ir užtenka su juo pasikalbėti. Ir taip su visomis mintimis ir idėjomis.

– Esate naujieji emigrantai. Kas paskatino palikti tėvynę? Ar buvo sunku?

– Taip, dabar kai mes kalbamės, yra mėnuo, kai mes palikome Lietuvą. Kaip ir rašiau savo soc. tinkluose, išvykome dėl trijų priežasčių: visų pirma tai dėl klimato. Matyt, praeitame gyvenime gimiau, užaugau ir gerai leidau laiką būtent šiltuose kraštuose. Kai Lietuvoje prasideda šaltasis periodas, aš puolu į melancholiją ir iki balandžio liūdžiu. O pandeminis laikotarpis tik paskatino apsispręsti. Būtent jo metu supratau, kad turiu daryti tai, apie ką visuomet svajojau – gyventi po palmėmis.

Antra priežastis – politinė pandemijos situacija Lietuvoje. Mano akimis – tai visiškas absurdo teatras. Dabar pravažiavome daug Europos šalių. Visiškai kitaip pandemijos metu gyvena ta pati Ispanija, Lenkija.

 

O trečia – istorija su pabėgėliais. Aš pajutau, kad man ir mano šeimai nesaugu, kad mums meluojama. Rinkomės Ispaniją, Barseloną atmetėme dėl didžiulio turistų srauto, nedžiugino ir galimybė būti apvogtam kišenvagių. Alikantėje esame buvę vėlų rudenį ir ją atmetėme dėl vėsaus oro. Dabar testuojame Kanarus, bet jau esame apsisprendę šaknis leisti mažame Ispanijos miestelyje Michos prie Marbeljos. Pabuvome tame miestelyje savaitę, ir jis mus labai pakerėjo – puiki vieta tyliai, ramiai gyventi ir auginti vaikus. Būtent kontinentinėje Ispanijoje, o ne saloje, kurią gali apvažiuoti per porą valandų.

– Vadimai, turi daug sekėjų. Ar daug jų tarpe buvo tokių, kurie smerkė?

– Kai su žmona paviešinome savo planus, jau važiavome per Lenkiją ir mūsų sprendimui pritarė apie aštuoniasdešimt procentų sekėjų. Dal dešimt procentų prisipažino, kad taip pat norėtų emigruoti. O likusieji dešimt – smerkė. Supratau, kad devyni iš dešimties patys norėtų emigruoti, bet arba nedrįsta, arba gal finansinės galimybės neleidžia. Tačiau komentarų, kad „bėgat kaip žiurkės iš skęstančio laivo“ tikrai buvo nemažai. Man laivas yra mano šeima, ir aš neleisiu jam skęsti.

– Ar tai reiškia, kad žmonės galvoja, jog Lietuva yra „skęstantis laivas“?

– Tikrai jie tai jaučia. Ir tas jausmas tiesiog jau tvyro ore. Tik atvažiavus į Lenkiją, tarsi lengviau kvėpuoti pasidarė. Visokie nauji draudimai prasilenkia su sveiku protu. Todėl vieną dieną tiesiog pasakėme „sudie“.

– Parašei knygą ir mes ją turime mūsų Knygų namuose. Papasakok, prašau, kam ji skirta. Kas jos skaitytojai?

– Kai rašiau knygą, galvojau apie savo sekėjus, kurie augo savotiškos prievartos terpėje, kai man vaikui pastoviai buvo kalama į galvą: „skaityk Dostojevskį“, aš esu baigęs rusų mokyklą, „skaityk Tolstojų“, kurių aš iki galo ir dabar dar nesuprantu. Mums reikėjo skaityti jų kūrinius, jų biografijas. O man buvo įdomu sportas, kelionės, tad tiesiog mečiau skaityti knygas iki dvidešimt septynerių. Kai rašiau savąją, tikėjausi, kad žmonės pirkdami ir skaitydami, supras, jog yra ir kitokių knygų. Rašiau paprasta, visiems suprantama kalba, kad būtų galima perskaityti vienu prisėdimu. Buvo daug tokių komentarų: „niekada nemaniau, kad skaitysiu knygas, o tavąją ėmiau ir perskaičiau“. Reiškia, aš savo misiją išpildžiau, nes skaityti knygas – tai lavinti savo vaizduotę, mąstyti. Jokia televizijos laida to neprivers daryti. Mano misija buvo įvykdyta po to, kai gavau daug atsiliepimų, jog tai buvo jų pirmoji knyga ir jie nežada sustoti skaityti knygas.

Čia prisiminiau interneto platybėse rastą Vadimo posakį „nemąstantys žmonės“ ir pagalvojau, koks jis aktualus šiandieninėje vartotojiškoje visuomenėje.

– Vadimai, galvoju, kad tavo sekėjai yra jauni žmonės. Pats turi augantį sūnų. Vis labiau „plinta“ vaikų nuotolinis mokymas. Jį kokybišku nepavadinsi. Vaikai izoliuoti nuo savo draugų, bendraamžių. Vis daugiau vaikų, paauglių, jaunimo nesusitvarko su savo emocijomis, mintimis. Ką patartum tokiems jaunuoliams, jų tėvams? Kaip susitarti su savim? Juk taisyklės iš esmės skiriasi, ar ne?

 

– Saule, mano sekėjų amžius labai pasikeitė gimus mūsų sūnui, kai aš pradėjau dalintis savo patirtimi, savo jausmais. Dabar dauguma, kaip nekeista, yra moterys virš trisdešimties metų. Gal būt ir jos randa daug atsakymų mano pamąstymuose. Dėl jaunimo – tai siūlyčiau stebėti, kur tas jaunas žmogus praleidžia daugiausiai laiko: įnikęs internete ar prie televizoriaus. Tuomet riboti priėjimą prie tų dalykų. Skatinti jauną žmogų labiau analizuoti save, kas jį trikdo, kas gal būt net siutina. Nesutampa nuomonės? Bet mes visi turime skirtingas nuomones. Manau, kad mes per mažai analizuojame patys save, o skubame keisti pasaulį ir visus aplinkinius. Juk neklausiame savęs, kodėl man atėjo mintis parašyti kažkokį piktą komentarą, kodėl man atėjo mintis nesikalbėti su tėvu ar motina, kodėl man kilo mintis su kažkuo susipykti. Dar Bruce Lee yra pasakęs „Suprasi save, suprasi kitą žmogų“. Todėl, kai suprasi, kodėl pats pyksti, bijai, šauki, suprasi ir kitą, kodėl jis taip daro.

– Pasaulis labai margas, labai skirtingas. Skiriasi nuomonės, požiūriai, gyvenimo būdas. Kaip manai, kokia idėja vis tik galėtų apjungti visą žmoniją?

– Atsakysiu iš dviejų pusių,- tarytum jau turėdamas paruoštą atsakymą, pradėjo Vadimas. – Viena – čia, salos pliažuose, sutikome nemažai juodaodžių žmonių, kurie ten pardavinėja patiesalus, apyrankes ir kitokias smulkmenas. Gal jie nieko daugiau nemoka, išsilavinimo stoka. Niekur nepabėgsime nuo A. Maslow teorijos, tik prie pagrindinių poreikių aš dar priskirčiau išsilavinimą. Juolab, kad ir savišvietai skirtos medžiagos mūsų amžiuje yra nepaprastai daug, nemokamai ir visomis pasaulio kalbomis. Kita pusė, kad per pastaruosius dvejus metus pasaulyje atsirado dar didesnė atskirtis tarp išsilavinusių, apsiskaičiusių ir ne, tarp uždirbančiųjų ir gyvenančių iš minimumo ar pašalpos. Nes atsiradus laisvam laikui, kai nereikėjo gaišintis kelionėms į darbą ir atgal, vieni dar daugiau jo skyrė žiniasklaidai, televizijai, naujienoms, tuštiems ginčams soc. tinkluose. Kiti gi – dar daugiau laiko skyrė skaitymui, pažinimui, gilinimuisi į juos dominančius dalykus, tarkime – kriptovaliutas, bitcoinus ir t.t., ar daugiau laiko skyrė vaikų auklėjimui, jų tobulėjimui. Taip sparčiai augant tokiai atskirčiai, pirmiausiai pilietinis karas įvyks soc. tinkluose. Manau, jis jau vyksta. Ir bijau, kad iš virtualaus pasaulio jis nepereitų į tikrąjį, nes regresas nesustoja.

– Žodžiu, idėjos nėra? Pažiūrėkime, anksčiau, kad vyktų olimpiada, pasaulyje sustodavo karai. Olimpiada jungė visas pasaulio valstybes. O ar atsimename šiemetinę. Ar virusas tapo idėja numeris vienas, užgožianti bet kokį kitą sveiką pradą?

– Idėjos nėra, kol žmonės nepradės keistis, – sako Vadimas.

– Vadimai, dabar klausimas su labai ilga įžanga, paimta iš vieno straipsnio (*nuoroda į straipsnį – po tekstu): vis daugiau vietos gyvenime užima dirbtinis intelektas. Ir štai skaitau, kad mūsų mažytė, koncervatyvioji Lietuva kai kuriose srityse eina pirmose linijose pasaulyje: „jau kuriama metodika ir sistemos prototipas (pajėgų vedlys), padėsiantis policijai prognozuoti nusikaltimus, remiantis istoriniais ir socialiniais, demografiniais duomenimis, įvertinant sezoniškumo, oro, renginių ir kitų faktorių bei aplinkybių poveikį, naudojant dirbtinio intelekto, statistinės analizės ir optimizavimo uždavinių sprendimo metodus. Kitas dviprasmiškas šių dienų realijose atrodantis projektas – kaip automatizuotai identifikuoti draudžiamą interneto turinį. Kūrėjai lakoniškai apibūdina būsimą produktą taip: sistema galės daug greičiau ir efektyviau uždrausti bei uždaryti visas galimai pavojingas svetaines. Sprendimas taip pat pritaikytas padėti susekti ir pagauti žmones, vykdančius šią neteisėtą veiklą”.

 Klausimas – ar mes neiname į laikus, kai e-sistema nuspręs, kad mūsų poste pavartoti žodžiai “velnias juodas” užtraukia mums baudžiamąją atsakomybę, ar toli esame iki to, kad toks pats dirbtinis intelektas dar mus ir nuteis?

– Cenzūra Lietuvoje jau yra didžiulė. Pati sistema konceptualiai atrodo gerai, bet kaip sistema gali nuspręsti, kas yra gerai, gražu, skanu, teisinga, etiška, neetiška. Pasaulis dabar kenčia nuo “cancel” kultūros. Kai atšaukiami įvykiai, kai atšaukiami aktoriai, dėl vieno pasakyto žodžio, kuris prieš dvidešimt metų atrodė visiškai normaliai. Žmonija dabar smarkiai serga, fiziškai ir psichologiškai. Fiziškai serga nutukimu. Tik išvykus iš Lietuvos gali tą pamatyti. JK didžiulis žmonių nutukimas, Ispanijoje, Vokietijoje – didžiulis. O Lietuvoje kaip tik džiugina, kad esame gana sportuojanti tauta. Psichologiškai taip pat serga: nuo cenzūros. Nuomonės negali pareikšti, nes kažką įžeisi. Silicio slėnis dabar yra didysis cenzūruotojas – feisbukas, instagramas, tviteris, googlas ir panašūs produktai. Blogai, kai žmonės stovi už vairo ir “kažkas” turi mygtuką savo rankose ir spaudžia “cancel” tavo nuomonei, tavo pozicijai, – sako Vadimas. – O jei kalbame apie fizinę cenzūrą, tai mes Lietuvoje turime ją ne mažesnę, nei pavyzdžiui Rusijoje. Smerkiame Rusiją, bet nematome, kas vyksta šalia mūsų, ar su mumis. Aišku, dabar XXI amžiuje, didžiausią cenzūra yra Rytuose, Kinijoje, kuri turi savo soc. tinklus su tam tikromis taisyklėmis, didžiausi miestai yra stebimi nesuskaitomu kiekiu kamerų, žmonės yra “vertinami” socialiniais taškais. Panašu, kad vienas epizodas iš serialo “Juodasis veidrodis” jau nėra tik autoriaus fantazija. Siekiant padaryti tokį “copy/paste” variantą Lietuvoje, manau, pirmi žingsniai jau yra žengti. Vyksta viešas žmonių ir jų nuomonių smerkimas socialiniuose tinkluose. Žodžiu, jei dar kažkas netiki, kad vyksta trečiasis pasaulinis karas, galiu pastuksenti jiems į duris ir pranešti, kad jis seniai vyksta medijų pagalba. Kiekvieną kartą, kai žmogus pasižiūri televizijos naujienas, paskaito jas ir patiki, kad tai yra šimtaprocentinė tiesa, jis iškarto pralaimi. Jei nors truputį suabejoja, jam yra šansas laimėti, – savo įžvalgomis dalinasi Vadimas.

– Gyvename laikmečiu, kai vos ne kiekviena diena atskleidžia mums naujus toksiškus santykius. Kaip pačiam atrodo? Kaip elgtis teisingai – likti juose, ar bet kokia kaina traukti lauk?

– Pirmiausiai turime suprasti, kad niekas mūsų nepadarys laimingais, apart mūsų pačių, – kiek pasvarstęs sako vyras. – Jei žmogus galvoja, kad jo antra pusė yra kažkoks keistas, įdomesnis žmogus, bet jūs esate kartu, tai sveikinu – ir pats toks esate – įdomesnis. Jei santykiuose jaučiatės nelaimingas, patikėkite, antra pusė taip pat jaučiasi nelaiminga. Nereikia tęsti tokių santykių dar dvidešimt, trisdešimt metų. Galima civilizuotai išsiskirti. Pernai metų karantinas apskritai labai apnuogino žmonių tarpusavio santykius. Kai buvo priversti 24 val. būti namuose, kažkas pamatė, kad negali būti su vaikais, kažkas negali tiek laiko praleisti su vyru, žmona ar tėvais. Taip pačiai buvo apnuoginta asmeninė žmonių sveikata, apskritai sveikatos apsauga, darbo etika. Tačiau, pandemija, jei nepraradome artimųjų, padarė ir gerų darbų – pagaliau sutrumpėjo eilės į Luvrą ir su savo artimaisiais lengviau galime apžiūrėti garsiausius pasaulio meno šedevrus. Ar gyventi toksiškuose santykiuose? Ne, bet pradžioje reikia bandyti juos taisyti. Nepavyksta, tuomet – nutraukite.

 

– Vadimai, pakalbėjome ganėtinai aktualiomis temomis, o jų dar yra devynios galybės, bet atėjo laikas mano anketai. Arba – pokalbio pabaigai. Štai keli klausimai iš jos:

 Ką tau reiškia šeima jau sužinojome. Taigi, grįžti vieną dieną namo ir randi namuose savo kloną, tokį pat puikų, gražų, sąmojingą. Kaip įtikinsi šeimą, kad tikrasis Vadimas Zizas esi tu?

– Oi, turime su žmona tokių tarpusavio išgyvenimų, tokių „razinkų“, kad ji iš karto supras kas yra kas.

– Naujausia matematikų ir fizikų teorija sako, kad visi negyvi daiktai, tarkime automobiliai, subatominės dalelytės ir net visa Visata turi sąmonę. Tiki tuo?

– Manau, gal čia labiau religijos klausimas, – sako Vadimas. – Jei žmonės tiki, kad viską sukūrė dievas, tai taip ir yra. Kad turi sąmonę – tikrai abejosiu, kol man kažkas neparodys, kaip tie tyrimai ar apskaičiavimai buvo atlikti. Aš tikiu žmogaus siela, bet labiau tikiu tuo, ką galiu pačiupinėti, pamatyti.

– Šiandien gavai slaptą prieigą prie Džoan Rouling tviterio paskyros. Kokią naują fantastinę žinią paskelbtum ten?

– Parašyčiau vieną ‚twitą“ – „Žmonės, kurie menstruoja vis tik yra moterys“. Tie, kurie stebi tą skandalą, supras, apie ką aš čia.

O ką įrašytum Donald Trump paskyroje?

– „Viskas bus gerai!“, – ilgai svarstęs atsakė Vadimas. – Žinau, kad labai daug žmonių seka D. Trump‘ą, jis jiems yra mesijas ir jiems tai būtų didžiulis palaikymas.

Ir ką įrašytumei, pavyzdžiui, Aurelijaus Verygos paskyroje?

Praeitais metais, pačioje pandemijos pradžioje Aurelijus yra pasakęs, jog kaukės – nereikalingos. Tuomet buvau labai jam dėkingas. Nes jis buvo nuoširdus. Vėliau jis pakeitė nuomonę, bet ji nebuvo jo paties nuomonė. Labai gerbiu jį kaip specialistą, kaip žmogų. O jo paskyroje parašyčiau: „Aš gi jums sakiau“!

 

(*https://giedridebesys.com/2021/08/22/miestai-kuriuose-nieko-neturesi-ir-busi-laimingas)
www.instagram.com/vadimaszizas
Www.facebook.com/zizasvadimas

Kalbėjosi ir iš pokalbio užrašė Saule Ra.Mi

Saulė RaMi

Saulė RaMi

Valdybos narė

Kultūra, ryšiai, renginiai

 

2021 10 13 Publikuota ir vizualizuota GodaPiktas

KULTŪRA

Renginiai, susitikimai, žmonės

X