Žilvinas Osviukas

Savaitės svečias su Saule RaMi

Antrojo plano herojai

Ar daug mes žinome apie žmones, kurie gyvena, dirba svarbų darbą, tačiau jų nesimato. Jei kažkiek ir matosi, tai tik “antrame plane”. Kas jie – “antrojo plano herojai”?

Tenerifės gyventojams ši žiema dosniai padalino naujų pažinčių. Šiandien jus noriu supažindinti su vienu Lietuvos plaukimo rinktinės treneriu Žilvinu Ovsiuku. Jis, beje, šiuo metu yra tarp geriausių plaukimo specialistų Lietuvoje. Dabartiniai Lietuvos rinktinės lyderiai Danas Rapšys, Andrius Šidlauskas, Simonas Bilis yra Panevėžio plaukimo mokyklos ir trenerės Inos ir jos komandos darbo vaisius. Prie šios komandos prisijungė ir Žilvinas.

– Žilvinai, susipažinome Casa Lituana valdybos posėdyje, prieš lietuviško tinklinio valandą. Pamatėte mūsų virtuvę iš arti. Ką galėtumėte palinkėti mūsų bendruomenei?

– Linkiu jums vystytis, gyvuoti ir stiprėti, – sako Žilvinas. – Iššūkių bus, kiek mačiau ir girdėjau, bet svarbu, kad neprapultų entuziazmas, noras jungtis. Savanorystė visuomet labai banguojanti. Todėl linkiu, kad noras būti kartu, noras kažką bendrai veikti išliktų. Kad būtų stiprus branduolys, aplink kurį burtųsi likusieji lietuviai svetimoje šalyje, kuri dabar jums tapo sava. Linkiu laikytis ir puoselėti lietuviškas tradicijas, kurios yra visa ko pagrindas.

– Papasakokite prašau apie savo komandą, kuri čia treniruojasi?

– Mūsų čia yra atvykę trylika žmonių. (Kiek nustembu, nuo tokio nekasdieniško skaičiaus). Ir visi jie esami ir būsimi olimpiečiai, – tęsia Žilvinas, -turime tris grupes: viena iš jų – pirmoji olimpiada Tokijuje šiemet. Antroji grupė – tai jau būsimoji olimpiada Paryžiuje. O jauniausi plaukikai dar likę Lietuvoje ir jie ruošiami 2028 metų olimpiadai. Statome tokią trijų olimpinių ciklų piramidę: čia, Tenerifėje, yra du plaukikai, kurie jau turi kelialapius į olimpiadą Tokijuje. Kiti gi turi galimybę į olimpiadą patekti po atrankos Europos čempionate gegužės mėnesį, arba Lietuvoje, po Europos čempionato, nes atranka vyksta iki birželio 27 dienos. Taigi saloje esame du treneriai, du gydytojai ir devyni sportininkai, iš kurių viena mergina.

– Tik viena mergina! Beje skaičiau, kad moterys olimpinėse žaidynėse pradėjo dalyvauti tik 1912 metais. O viena iš pirmųjų Lietuvos moterų komandų buvo būtent plaukikės. Ir ruošėsi olimpiadai treniruodamosi Nemune. Tai kodėl šiandien tik vieną atsivežėte? – klausiu pas Žilviną.

– Lietuvos plaukimo federacija skaičiuoja jau 95 metus. Ir iki šiol yra treniruočių trasos ežeruose. Pavyzdžiui Zarasuose ežere, ten yra pastatyti ir bokšteliai. Juk ne taip seniai Lietuvoje išsisprendė treniruočių galimybė. Kai uždarydavo baseinus, Važiuodavome treniruotis į ežerus.

O kodėl tik vieną merginą atsivežėme? Kotryna potencialiai turi galimybę praeiti atranką. Todėl ir yra čia tarp mūsų. Plaukimas – labai sunki sporto šaka, normatyvą pasiekti reikia tiek vyrams tiek moterims. Kad pasiekti rezultatų merginoms reikia labai daug ir sunkiai dirbti. Joms visuomet reikia daug anksčiau pradėti treniruotis. Va nauja karta turi daug plaukiančių merginų.

– Trenerio darbą pradėjote 1998 metais. Pats plaukti, apskritai, pradėjote nuo vaikystės. Kaip šiandien tampama plaukikais?

– Po trijų metų pertraukos (Žilvinas buvo palikęs vyriausio trenerio darbą po olimpiados Rio de Žaneire), grįžau į šias pareigas, kai federacijos prezidento pareigas vėl užėmė Tomas Kučinskas. Šiandien turime programą – jau antroje klasėje išmokyti vaikus plaukti, su tikslu, kad treneriai plaukimo pamokose pastebėtų, kurie vaikai yra stipresni plaukime, ištvermingesni ir juos atsirinktų užsiėmimams sportinėse grupėse. Tam tikslui federacija kuria centrus miestuose.

– Čia jūs kalbate apie galimybes Lietuvoje. Bet čia, saloje yra daugybė šeimų su mažais vaikais ir sąlygas turime be galo palankias. Gali būti, kad tarp tų vaikučių auga ne vienas būsimas Lietuvos olimpinis plaukimo čempionas. Į ką pirmiausiai jūs rekomenduotumėte tėvams atkreipti dėmesį?

– Patiems tėvams turbūt būtų sunku pamatyti. Reikia stebėti: ar vaikas mėgsta būti vandeny, ar yra plūdus (man tai naujas žodis), kaip slenka, kaip greitai mokosi. O kai išmoksta plaukti visais stiliais, tuomet jau reikia dirbti aktyviau. Vėliau pradeda dalyvauti varžybose, tada čempionatuose. Čia jau galima pastebėti, ar žmogus turi talentą, ar tik darbu gali pasiekti rezultatų. O ten jau iškovojami kelialapiai į olimpiadą. Tiesiog yra viena taisyklė – geriau neversti vaikų iki paauglystės, o tiesiog mokyti laikytis režimo. Nes galima perspausti. Vaikai per greit persisotina, išsisemia. Juk reikia labai daug dirbti.

– Ir daug kainuoja?

– Ir daug kainuoja, pavyzdžiui, individualios treniruotės, dalyvavimai varžybose siekiant olimpiados.

– Žilvinai, tarkime, šiandieną Lietuva jau turi daug naujų baseinų, kur yra sąlygos treniruotėms. Bet va, dėl tam tikrų aplinkybių, baseinai uždaryti ir jūs turėjote išvažiuoti su sportininkais treniruotis svetur. Ar tokia praktika yra tik įvykus nenumatytoms aplinkybėms?

– Ne ne. Aukšto meistriškumo sportininkams reikia išvažiuoti į treniruočių stovyklas. Namuose jie turi per daug dirgiklių, negali pilnai atsiduoti darbui. Čia gi jie užimti tik treniruotėmis. Apskritai, žiemą reikia išvažiuoti kuo toliau nuo visokių virusų ir peršalimų. Taigi ieškome treniruočių platformos jūros lygyje. Tiesa, šį kartą mes čia labai karališkai jaučiamės. Nėra kitų komandų. Kartais būna visos minutės suskaičiuotos, kitų šalių komandos tiesiog ant kulnų lipa, kad užimti takelius. Ir būna treniruočių stovyklos aukštikalnėse. Ten sportininkai mokosi apsieiti su mažu kiekiu deguonies. Kūnas pradeda daugiau prisigaminti raudonųjų kūnelių, jeigu pavyksta, jei dirbo pagal specialias metodikas. Ir jau grįžus į jūros lygį, sportininkas tampa ištvermingesnis. Tokių bazių nėra daug ir čia jau tampa problema rezervuoti laiką.

– Tai jūsų darbas ir yra sudaryti tokias metodikas?

– Kontroliuoti treniruočių procesą, pažinti kiekvieną sportininką ir kiekvienam individualizuoti programą. Kiekviena diena labai svarbi ir kiekviena treniruotė labai svarbi. Va ir Tenerifėje dirbame po penkias valandas kasdien.

– Amžinos vertybės jums, kokios jos yra?

– Patikimumas. Atvirumas su savim, atvirumas su kitais. Kad nebūtų jokių povandeninių srovių, žaidimų. Jei dirbame komandoje, kad nebūtų jokių paslapčių, pykčio emocijų. Būna po treniruočių pamatėme, kad ne visi sportininkai po treniruočių pilnai išsikrovė. Pradėjus kalbėtis su jais išaiškėjo, kad kažkas pabijojo peržengti per save, kažkas nepilnai atsidavė darbui. Visi kolektyve kalbamės apie tai, kaip nugalėti skausmą, baimę. Ir psichologinis paruošimas sporte irgi ypač svarbus.

– Tai turbūt be psichologinio paruošimo būtų neįmanoma tapti profesionalu. Juk dažnai sprendžia tiesiog šimtosios sekundės dalys, ar šiandien tu čempionas, ar tik antras?

– Taip, ta sekundės dalis gali nulempti daug – ir kvalifikaciją, ir finalą, ir medalį galų gale. Gali sunkiai atidirbti keturis metus, o po to dėl tos pačios sekundės nepatekti į rinktinę, negauti finansavimo. Kaip buvo mano atveju – olimpiadoje sportininkas dėl vienuolikos šimtųjų sekundės nepateko į finalą. Pagal lietuvių sistemą, jei patekai į finalą gauni finansavimo krepšelį, nepatekęs – gauni daug mažesnį finansavimą. O ką gyvenime reiškia vienuolika šimtųjų sekundės?

– Neįsivaizduoju, – sutrinku aš, -neįmanoma suskaičiuoti.

– Tai va – tu galėjai, bet psichologiškai neįvertinai. Sportininkas turi žinoti, kad jis dirba dėl savęs. Ir viskas jo rankose. Mes treniruojame ne raumenis, o smegenis.

– Ir štai sportininkas pralaimėjo. Ką daryti?

– Dabar pasaulyje jau yra „antrosios karjeros“ praktika. Dauguma jaunų sportininkų studijuoja universitetuose. Pas mus, deja, nėra stiprioji tokios praktikos dalis. Ypač pastaruoju metu dėl liūdno universitetų apjungimo. Labiausiai praktikuoja JAV. Jie moka geras stipendijas sportininkams. Mūsų federacijos užduotis – mūsų sportininkams surasti tokius universitetus. Jei sportininkas yra pasiekęs aukštą lygį, universitetai iš karto siūlo jam studijas ir stipendijas. Tuo pačiu įvairiose komercinėse varžybose jie jau patys užsidirba sau nemažus pinigus, kaip pavyzdžiui mūsų Danas. Arba, palyginimui, daugkartinė pasaulio čempionė vengrė Katinka Hosszú – ji dalyvaudama įvairiose varžybose per metus užsidirbdavo per milijoną eurų. Tiesa, sunku būna po universitetus išsibarsčiusį mūsų jaunimą surinkti į rinktinę.

– O kada „iš žaidimo iškrenta“ tie sportininkai, kurie į sportą atėjo vedini tėvo ar mamos svajonės?

– Dažniausiai, kai nustoja klausytis tėvo ir mamos, kai užauga. Bet tuomet būna prarastas laikas, neįgyvendintos asmeninės vaiko svajonės. Būna ir sulaužytų likimų. Nieko negalima daryti per prievartą. Daug kas dar prisimename sovietinius laikus, kai buvo tiesiog ruošiami robotai sportininkai. Kai niekas nesuprato ką daro ir kam visa tai. Pasaulyje seniai nuo to nueita. Jei nesi laimingas, tavęs tai neveža – reikia trauktis.

– Sportinė etika?

– Etika kartais jau prasilenkia su norais. Ypač aukščiausiame lygyje. Kai šalys pradeda konkuruoti. Vienose šalyse vieni įstatymai, kitose kiti: pavyzdys – australų treneris, treniravęs danų merginų komandą, paprašė jų tiesiog pasisverti. Kilo didžiulis konfliktas. O kitose šalyse treneris ir užvožti gali, jei blogai dirbi.

– O laisvalaikį irgi leidžiat prie vandens? Žvejyba, irklavimas, kaitavimas?

– Nemėgstu tik bėgioti ir plaukti jau nebemėgstu. Kad tik būtų laiko. Dažniausiai, jei yra kokia laisva valandėlė, tai posėdis per zoom‘ą, naujų dokumentų, naujų metodikų kūrimas. Kad ir ant sofutės, bet tikrai ne su pulteliu prie televizoriaus, – šypsosi Žilvinas.

– Kokios juokingos istorijos yra nutikę treniruotėse, čempionatuose?

– Kasdiena. Pavyzdžiui turėjau vaiką. Kad nelipti į vandenį jis man eilėraščius deklamuodavo. Bet vis deklamuodamas, akies krašteliu stebėdavo kas vyksta baseine. O jau kai išdrįso įlipti į baseiną, jis puikiai darė viską, ką ir kiti. Gi profesionalai dažniausiai į startą ateidavo be glaudžių. Dabar jau yra kostiumai, apsirengia iš anksto. Bet kai dar plaukdavo tik su glaudėmis, ateina apsivynioję rankšluosčiu. Rankšluostį nuima, o ten –opa!

– Žilvinai, kaip tampama olimpiniais čempionais?- klausiu pokalbio pabaigai.

– Dažniausiai tai yra visos komandos nuopelnas, – išgirstu aš, žiūrėdama kaip sinchroniškai baseine rankomis mojuoja Lietuvos olimpinė plaukimo komanda.

Tenerifėje buvo Kotryna, Danas, Andrius, Tomas, Jokūbas, Aleksas, Danielis, Rokas, Matas. Trenerė Ina

Kalbėjosi ir iš pokalbio užrašė Saule Ra.Mi