Aelita Skaržauskienė

Savaitės svečias su Saule RaMi

Ilgai svarsčiau nuo ko pradėti rašyti šį straipsnį. Juk tema liečia socialinius mokslus. O būtent jie leidžia mums suvokti tuos istorinius žmogaus procesus, kurie yra kupini prasmės, susimąstyti apie galios santykius, struktūras ir reiškinius, kurie skatino visuomenių susiformavimą, kaip mes jas šiandien žinome. Ir kažkodėl atminty atgijo visiškai neseniai pamatytas filmas apie pirmąją žmonijos civilizaciją – Šumerų valstybę. Valstybę žmonių, atsiradusių nežinia iš kur. Kažkaip esu įsitikinusi, kad jie pirmieji suprato sąvokos “Kolektyvinis Intelektas” (toliau – KI) prasmę. Deja, šio klausimo jai neuždaviau.

O man, tikiuosi ir jums, daugiau suprasti patį KI padės mano viešnia Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Kūrybinių industrijų fakulteto profesorė dr. Aelita Skaržauskienė.

Pokalbis prasidėjo nuo mano nuomonės, kaip labai per paskutinius metus pasikeitė žmonių bendravimo ypatumai, kaip tapo sunku pakviesti draugą puodeliui kavos, pasimatyti, apsikabinti, kaip sakome “bendrauti gyvai”, nes net patys artimiausi draugai liko pasiekiami tik skaitmeninėse erdvėse.

– Taip, – sutinka Aelita. O ypač sunku bus bendrauti su mažai pažįstamais žmonėmis, arba visai nepažįstamais. Mes neturėsime galimybės pajusti žmogaus energijos, jo auros. Bet kitos išeities jau nebebus dėl naujos realybės, dėl daugybės kelionių nebuvimo bei verslo ir mokslo persikėlimo į internetą. Paskaitos persikėlė į internetą. Iš dalies tai yra puiki galimybė universitetams kviesti žymius dėstytojus paskaitoms ar rengti seminarus, nes jiems nebūtina dabar gaišti laiko kelionėms. Kita vertus, sunku galvoti apie uždarytus vaikus. Jiems reikalingi darželiai, mokyklos. Jiems privaloma keistis energija. Ką atsakyti mažamečiui anūkui, kai jis klausia “O kas bus, kai nebebus viruso?”

– Mano mokslinė sritis yra kolektyvinis intelektas, -tęsia mano viešnia. -Tačiau, kad KI atsirastų, visų pirma turi būti kritinė žmonių masė – šeima ar nedidelė komanda nebus gera terpė kolektyviniam intelektui pasireikšti. Taigi, turi būti daug žmonių, nes čia labai svarbi yra įvairovė. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau bus skirtingų nuomonių. Tokiu būdu susidarys didesnis intelektinis potencialas.

– Jūs rašote, kad KI atsiradimui grupėje būtinos sąlygos yra kritinė žmonių masė, žmonių įvairovė bei anonimiškumas. Ir masę, ir įvairovę, ir net šiokį tokį anonimiškumą surenka dabartiniai “nuomonės formuotojai” – influenseriai. Žinoma, tai jaunoji karta. Ar galima tai vadinti KI? – klausiu aš, prisiminusi, kad dažnas jų turi po kelias dešimtis tūkstančių sekėjų.

– Nors socialiniame tinkle daugybė žmonių reiškia savo nuomonę, tokie socialiniai tinklai kaip „Facebook“, „Instagram“ nėra idealus KI pavyzdys. Socialiniuose tinkluose nėra mechanizmų, kurie leistų šioje platformoje esantiems žmonėms suderinti nuomones ir priimti kolektyvinius sprendimus.

„Facebook“ šimtai žmonių gali išsakyti skirtingas nuomones, tačiau taip ir neprieiti prie jokios išvados, neišspręsti klausimo ar problemos. Influenseriai ten perša savo nuomonę. Gal būt geresnis pavyzdys yra Wikipedija ar net Google, arba Booking.com ar Tripadvisor. Ten žmonės apjungti vieno tikslo. Arba, tarkime, atvažiavę į Costa Adeje miestą, mes jau neieškome kažkokios specialios informacijos. Mes kaip ir turime jau bendrą žinojimą, kur apsistoti, kur pavalgyti, kur nueiti. Arba turite saloje puikų pavyzdį – karnavalą, kuris vyksta Užgavėnių metu. Juk niekas žmonių neburia, neskatina. Bet karnavalai vyksta kasmet.

– O mūsų Casa Lituana bendruomenė gali būti kolektyvinio intelekto pavyzdys? – smalsauju aš.

– Saule, jei galvotume, kad saloje jau gyvena apie tūkstantis lietuvių, tegul ne visi jie yra registruoti bendruomenės nariai, susimokėję nario mokestį, tačiau jau galime sakyti, kad ši grupė turi kolektyvinį intelektą. Tačiau yra labai svarbi sąlyga, kad būtų labai įvairūs žmonės, labai skirtingi: skirtingo amžiaus, darbo, pomėgių. Jūs tikrai galite diskutuoti, reikšti savo nuomones. Bet būtinai nuomonės turi būti struktūruojamos, apibendrinamos, daromos išvados ar pasirenkamos alternatyvos. Tyrimais nustatyta, kad grupė žmonių dirbdama kartu pasiekia geresnius rezultatus, jei daugiau kaip 50 procentų grupės narių sudaro moterys. Taip yra dėl to, kad moterys jautriau reaguoja į socialines problemas ir ieško būdų jas išspręsti.

– Aelita, pakomentuokite savo citatą: „Jei ir toliau eiliniai gyventojai nebus įtraukiami į sprendimų priėmimą, susidursime su labai rimtomis problemomis”. Akivaizdu – nebus. Mums sudaroma iliuzija, kad turime galimybę spręsti, nes dalyvaujame rinkimuose, apklausose. Jūsų manymu, kokių problemų reikėtų laukti?

– Tikrai nedalyvaujame, – pritaria man Aelita. – Akivaizdus pavyzdys visiškai neseniai įvykęs universitetų apjungimas Lietuvoje. Esu dirbusi daugelyje universitetų. Valstybės vyrai dvejus metus tarpusavyje diskutavo, komunikavo su žmonėmis, kad bus taip ir taip. Bet, pavyzdžiui, nei kaip dėstytoja, nei kaip universitete dirbusi mokslininkė aš ar mano kolegos į diskusijas nebuvome pakviesti. Jokio kolektyvinio bendravimo ir problemos sprendimo bendrai nebuvo. Žinoma, kad ta idėja buvo sustabdyta, nes sulaukė didžiulio visuomenės nepritarimo. Bet neigiama pasekmė to viso šurmulio – sugadinti stojimai į aukštąsias mokyklas Lietuvoje. Daug jaunimo išvyko studijuoti užsienio universitetuose. Tai puikiausias pavyzdys, kaip niekas nekuria KI, nei sudaro tam galimybę.

Ir tai puikus pavyzdys, kaip mes Lietuvoje nevertiname savo šalyje kuriamų produktų. Džiaugiamės vienu iš sparčiausių pasaulyje internetu, bet tai ir viskas. Pavyzdžiui Vyriausybė yra sukūrusi daug platformų, investavusi į jų kūrimą didelius pinigus, bet jos nedirbančios, niekas apie jas nieko nežino. O tokioje platformoje tikrai buvo galima bendruomeniškai apsvarstyti jungimosi klausimą, nes mokslas liečia labai daug žmonių, ne tik dėstytojus, bet ir studentus, jų tėvus. Praktiškai dauguma šalies gyventojų.

– Vėlgi, dažnai yra skelbiamos Mokslo tarybos programos mokslui remti, tačiau kiek nerašėme projektų, tik vieną vienintelį kartą pačioje mokslinio darbo pradžioje esame gavę nedidelį rėmimą, kai tuo tarpu Europoje esame laukiami ir įtraukiami į daugelį darbų. Gi Lietuvoje pasižiūrėkite į remiamus projektus: „Vytauto Didžiojo laikų virtuvė“ ir panašūs.

– Labai reikalinga informacija, – suglumau aš.

– Taigi. Per daug yra orientuota į praeitį. Ir tai glumina. Gal tik verslumo projektai šiek tiek daugiau remiami. Bet visa kita nežinau ar kada pasikeis. Telieka tyliai dirbti savo darbą, nes tikime, kad kažkada pasaulyje viskas pasikeis. Juk pažiūrėkite, visokie reguliavimai, draudimai ir suvaržymai praktiškai jau niekur neveda į gera.

– O tai kokie neigiami padariniai galėtų iškilti platesniu požiūriu?

– Na, pasižiūrėkite JAV – vos nekilo pilietinis karas. Arba, tarkime, aš esu Lietuvos sveikatos ministras. Pasitariau su savo ekspertais ir priėmiau nutarimus, kurių privalo laikytis visuomenė. Pažiūrėkite kokio lygio pasipriešinimo tie nutarimai sulaukia iš visuomenės. Nes niekas jos nuomonės neklausė, o vykdyti kartais nelogiškus nurodymus nelabai kas nori. Ir gali kilti tokie dalykai, kai jau net policijos įsikišimas nepadės.

– Taip, žinau, aš pati dalyvavau antrajame Maidane Ukrainoje, antroje revoliucijoje. Savo akimis mačiau kaip tai vyksta.

– Būtent. Ateina riba, kai žmonės nebenori gyventi pagal primetamas taisykles, – tęsia mokslininkė. – Vienas dalykas kai tas taisykles kuria didelė komanda, kai yra tariamasi, tuomet ir klaidos yra ne tokios skaudžios visuomenei, nes jos buvo padarytos kolektyviai. Ir kitas dalykas, kai taisykles parašo vienas žmogus, kuris po to net neatsako už padarytas klaidas ir neigiamus padarinius. Net dešimt ekspertų tokiais atvejais yra per mažai. Reikėtų plačiau žiūrėti. O dabar mums tik transliuojama, ką mes turime daryti. Manau, toks modelis visuomenėje ilgai jau nebeveiks. Daug bendrauju su didelėmis inovatyviomis kompanijomis. Ten vadovai sako, kad pasakyti jaunam darbuotojui ką ir kaip jis turi daryti jau nebeveikia. Net piniginės motyvacijos nebepadeda. Jie nori būti įsitraukę į visą procesą, nori žinoti kas vyksta net ir strateginiame lygyje. Jau reikia kitų motyvacijų, reikia didesnių įtraukimų.

– Aelita, dar viena jūsų citata: „Žmonijos istorija liudija, kad kolektyvinis intelektas lengvai gali pavirsti kolektyvine beprotybe“. Tarkime lietuviai labai ryškūs individualistai. Kažkokia bendra nuomonė tik – tik pradeda keistis, formuotis. Ir apskritai, tik dabar visuomenė pradėjo tą nuomonę reikšti. Visai neseniai mums dar buvo aktuali vienintelė informacija kur pirkti muiliuką ar kremuką. Ar negresia mums beprotybė?

– Dabar gi kabo išgyvenimo klausimas. Būtent kritinėse situacijose ir atsiranda nauji lyderiai ir pati visuomenė įgyja naujas patirtis. Akivaizdžiai matosi požiūrio kaita, paradigmų kaita. Taip, yra dvi skirtingos pusės ir nežinia kuri iš jų yra teisinga, nes ir vienoje ir kitoje yra teisingų ir neteisingų dalykų. Bet tai veda į rimtus pokyčius. Paradigma „žiūrėti į pasaulį pro rožinius akinius“ keisis visame pasaulyje. Visame pasaulyje šiuo metu vyksta daugybė protestų. Net Olandijoje, kur buvo laisvių laisvė.

– O apie protestus pasaulyje: ar jums neatrodo, kad virusas ir karantinas būtent ir sukaustė pasaulį prasidėjus protesto akcijoms skirtingose šalyse? Prisiminkime neramumus Prancūzijoje 2019 metais.

– Šito aš nežinau. Čia jau būtų kažkokia matrica. Tiesa E. Muskas kalba apie tai. Tai jis bando prisijungti prie tos matricos ir ją išjungti. Pažiūrėsime kaip jam seksis. Labai įdomu, kiek tai realu, – juokiasi Aelita. – Gali būti, kad ir kolektyvinį intelektą valdo dar kažkoks galingesnis intelektas. Kita mano mokslinių tyrimų sritis yra sisteminis mastymas. Galvoti tik apie save ir savo problemas, ar tai kas vyksta mano gatvėje, jau nepavyksta, nes mes esame viso pasaulio dalis. Svarbu žinoti, kas vyksta viso pasaulio mastu, ką ir parodė ši pandemija. Tai kur mus atves tas kolektyvinis protas ar kolektyvinis intelektas bus matyti. Gal jau ne mes, bet mūsų vaikai ir anūkai tik rezultatus pamatysime.

– Tai jau atvedė, – juokauju aš, -ką tik žmonija Marsą užkariavo.

– Nedrįsčiau sakyti, kad jau užkariavome. Gal Marsas mus įsileido. Turėtume padėkoti už tai. Dar nežinia kas ten laukia tose žvaigždėse.

– Žinote, Aelita, man šiuo metu tokia paradoksali situacija atrodo: kažkas niekaip negali surasti loginių sprendimų kovojant su virusais, kurie apskritai yra neišvengiama gyvybės dalis žemėje, o kažkas tuo pačiu metu siunčia dronus į tolimas planetas ir jas tyrinėja.

– Tikrai, tikrai, kaip oksimoronas, kad skrendantis į Marsą negali susitvarkyti su virusu. Pagalvojus, tikrai labai paradoksalu.

Taip kalbėdamos apie kitų planetų užkariavimą, nejučiomis perėjome prie Kanarų salų „užkariavimo“. Aelita, kaip ir daugybė lietuvių, šią žiemą su šeima leido Tenerifėje. Netrukau ją pakviesti į operą „Il matrimonio segreto“ su mūsų bas baritonu Ignu Melniku ir į Knygų namus.

– Aelita, ruošdamasi pokalbiui su jumis, mačiau kad jums paliko didžiulį įspūdį Ayn Rand romanas „Šaltinis“. Aš iš karto šiuo metu Lietuvoje esantį vyrą priverčiau surasti ir nupirkus atvežti man tą knygą, nes jau daug rekomendacijų radau apie ją. O ką jūs dar apart mokslinės literatūros skaitote?

– Labai daug skaitau. Esu Knygų klubo „Read narė, kurį įkūrusi mano draugė Daiva Lialytė. Skaitau S.Kingą angliškai ir lietuviškai daug skaitau. Gal kiek mažiau čia saloje, nes šalia dar du anūkai ir net nuėjus prie vandenyno laiko skaitymui nelieka. Čia ką tik perskaičiau „Mažą gyvenimą“, kuri man šiuo metu yra įdomiausia knyga. Vilniuje pačiame centre yra knygynas Eureka, kurie atsisiunčia labai daug knygų iš viso pasaulio. Mes ten gauname nuolaidas knygoms, todėl visuomet gauname naujausių kūrinių. O šiaip – „Šaltinis“ paliko didelį įspūdį pernai, o šiemet – „Mažas gyvenimas“. Dar labai patiko į lietuvių kalbą išversta knyga apie miegą. Daugeliui labai aktuali problema.

– O Tenerifėje, sakote, vieną kartą tebuvote savaitei. O dabar grįžote ilgesniam laikui. Kaip įspūdžiai dabar?

– Viskas kitaip, aišku. Tąkart buvo labai daug žmonių, buvo kamščiai. Dabar viskas ramu, tylu, net prabangu tokia ramybė. Mums atvažiuojant buvo svarbu, kad anūkai turėtų galimybę lankyti darželį. Tik labai trūksta dvasinių dalykų, kultūros. Nuvažiavus dirbti į kokį Peru ar Australiją gauni vietinės kultūros. O čia tokia „niekieno žemė“. O dabar apskritai lietuviai aplinkui. Vėl svetimos kultūros nepasisemsi, nepasimokysi. Stengiamės sportuoti su ispanais treneriais, anūkus vedame į ispanišką darželį ir valgome ispanų pagamintą maistą, kad kažkiek susipažintume su kanariečiais.

– Aelita, o pabaigai klausimas vėl grįžtant prie „Šaltinio“, nes man kaip moteriai tas irgi įdomu. Radau jūsų komentarą prie knygos apžvalgos, kad mėgstate „iš mados išėjusias sukneles“.

– Tikrai, – juokiasi Aelita. – Aš nesivaikau mados, turiu savo stilių ir visuomet dėviu tai kas man patinka ir tinka, o ne kas madinga. Mano amžiaus moteris jau turi žinoti, kaip ji nori ir turi atrodyti. O „Šaltinis“ parašyta labai seniai ir tai yra kultinė knyga. Rašytoja buvo rusė, 1926 metais persikėlusi į JAV. Bet būtent ji šiuo romanu suformavo menininko – kūrėjo individualumo filosofiją. Kas, aišku, visiškai prieštarauja kolektyviniam intelektui, šiaip jau. Tačiau knyga apie architektą. Architektūroje svarbu išskirtinumas, individualumas. Kaip ir žmogaus stiliuje.

Kalbėjosi ir iš pokalbio užrašė Saule Ra.Mi