“Kartais našta, kurią pats neši, tau yra per sunki, tačiau pasidalinęs ja su kitais tikinčiaisiais maldoje patiri, kad ją nešti pasidaro daug lengviau. Apaštalas Paulius ragina mus nešioti vieni kitų naštas” (Gal. 6:2)”.

Kovo 14-16 Tenerifės lietuvių bendruomenę aplankė kunigas jėzuitas Vilniaus jėzuitų gimnazijos kapelionas Algimantas Gudaitis.
“Gera darysi - gera turėsi, bloga darysi- bloga turėsi”, - tokia buvo Algimanto žinia lietuviškos mokyklos vaikams ir visai bendruomenei.

Džiaugtis, išklausyti vienas kitą, būti vieningiems ir linkėti meilės bei ramybės vieni kitiems, tokia mūsų visų užduotis.
Piligriminis šeimų kelias su vaikais “Camino de la Virgen” kartu su kunigu, sustojant minutei maldai, sustojant pabendrauti, atsigaivinti karštą dieną ir dalintis užkandžiais, moko mus bendrystės, atskirti esminių vertybių svarbą tiek kiekvieno asmens, tiek visuomenės gyvenime.
Šv. Mišios lietuvių kalba šį šeštadienį buvo mažas stebuklas Gavėnios metu, kuomet visi susikaupiame maldai, atgailai ir geriems darbams prieš Velykas.

„Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“ (Mt. 18:19).

Malda už bendruomenę, už šeimas, už kopiančius į Teidę iškelti trispalvę, už Lietuvą, už mus visus. Pašventintos vėliavos sėkmingai pasiekė viršūnę, bendruomenės nariai džiaugėsi turiningu šeštadieniu ir galimybe būti šių įvykiu dalimi.
Nuoširdžiai džiaugiamės ir dėkojame visiems buvusiems kartu kunigo viešnagės metu ir tikimės, kad metų gale ir vėl turėsime šventę atvykti į Šv. Mišias lietuvių kalba.

Esame labai dėkingi, kuomet idėjos įgyvendinamos darbščių ir gerų žmonių dėka. Viktorija Grajauskienė yra žmogus, subūręs mus lietuviškoms Šv. mišioms, inicijavęs ir dovanojęs kunigo vizitą lietuvių bendruomenei ir taip padėjo pamatus bei pirmus žingsnius krikščioniškos bendruomenės kūrime.

Nuoširdus ačiū Jovitai už smuiko garsus Šv. Mišių metu, Silvai už nuotraukas žygio ir mišių metu, Martynui už puikiai suorganizuotą pažintinę ekskursiją po salą Algimantui ir atskira padėka Viktorijos šeimynai, Irmai ir lietuviškos mokyklos bendruomenei, Uselių šeimynai ir Jūratei už aukas, kunigo lėktuvo bilietų išlaidoms padengti.

Dėkojame už pagalbą kuriant ir puoselėjant krikščionišką dvasią bendruomenėje.

Desde la Casa Lituana en Tenerife queremos hacer llegar nuestro más sincero agradecimiento al Sr. Párroco de la Villa de Adeje, Rvdo. D. Honorio J. Campos Gutiérrez, por su cálida acogida el pasado sábado día 16 de marzo de 2019, así como por su dispuesta participación en futuros proyectos de colaboración e integración entre diferentes naciones. ¡Gracias por abrir sus puertas a nuestra comunidad!

Renginio kuratorė ir teksto autorė Viktorija Grajauskienė

„Meilė neturi sienų“ – sako kunigas jėzuitas Algimantas Gudaitis,

kuris Viktorijos Grajauskienės iniciatyva kovo mėnesį viešėjo Tenerifės saloje. Trumpučio apsilankymo tikslas – susitikti ir pabendrauti su tikinčiaisiais gyvenančiais toli nuo Lietuvos. Susitikti ne tik bažnyčioje, bet kartu pasivaikščioti, pasidalinti vakariene, mintimis ir emocijomis, kartu pasigrožėti Tenerifės gamta.
- Anksčiau Ispanijos salas matydavau tiktai žemėlapyje. Apsilankęs supratau, kad Tenerifė turi ypatingą trauką, o po šios - antrosios kelionės, salą pamilau. Joje daug įvairumo tarp žmonių, o ir pačioje gamtoje. Buvo smagu matyti į susitikimą susibėgančius lietuvius, dar smagiau – pabendrauti. Netgi sutikau keletą Kauno ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos alumnų, o kadangi aš pats vis dar dirbu Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, buvo labai įdomu pamatyti kaip jaunuoliai toliau savo gyvenimą rikiuoja. Pirmasis apsilankymas Tenerifėje pamokė, jog reikia būti akylam, nes saloje savo darbą dirba ilgapirščiai. Matyt ir jiems reikia gyventi (šypsosi Algimantas). Per trumpus apsilankymus visgi spėjau aplankyti ir pietinę, ir šiaurinę salos pusę, trumpam nuvažiuoti prie ugnikalnio, pabūti zoologijos sode, pasideginti ant juodo ir ant balto smėlio. Jei pavyks atvykti dar kartą, norėtųsi išbandyti kelionę pėsčiomis link įstabaus Teidės ugnikalnio.

Kunigo jėzuito viešnagė Tenerifės saloje sutapo su bendruomenės planuotu Trispalvės žygiu į ugnikalnio viršūnę, todėl į Teidę keliavusios Lietuvos vėliavos buvo pašventintos jaukioje La Caletos San Sebastiano bažnytėlėje, kurioje kunigas Algimantas laikė šv. Mišias lietuvių kalba. Skambant švelniems Jovitos Jarackaitės smuiko garsams, tai buvo ypatingai gražios pamaldos, kurių metu melstasi ir linkėta sėkmės nešantiems trispalvę.

Kunigo Algimanto susitikimai su lietuvaičiais buvo ypatingai šilti ir kupini įvairiausių planuotų, bei spontaniškų pažinčių, pokalbių ir išvykų. Vieną dieną Algimantas apsilankė Baltic International School – Lietuvių mokykloje Tenerifėje, kur bendravo su mokinukais.
Mokyklos vadovė Irma pasakoja:
„Algimantas prisistatė labai paprastai: „Labas, aš Algis (nors pase užrašyta ilgesnis vardas). Aš taip pat dirbu mokykloje. Kaip galvojate kokias pamokas vedu?“ Tuomet, kartu su vaikais ir mokytojomis, gėrė arbatą susėdę ratu, kalbėjo apie Lietuvą, mokslus, pomėgius, keliones. Vaikai iki šiol niūniuoja Algimanto žodžius "Gera darai - gera turi. Bloga darai - bloga turi.“ Nepaprastai džiugu, kad mus saloje aplanko tokie žmonės, kaip Algimantas. Jis ypatingai šiltas ir pasaulietiškas, mokantis prakalbinti vaikus, nepamokslaujantis, o įkvepiantis savo pavyzdžiu, nuoširdžiai besidomintis vaikų pasaulėžiūra, bei turintis puikų humoro jausmą! Man regis jo viduje gyvena didelis vaikas, smalsus ir atviras, natūralus ir autentiškas mokytojas. Tokių labai reikia mokyklose!!!“

„Labai malonu dalyvauti mišiose Tenerifėje - sava kalba“ – sako Martynas Mikelėnas, kuris kartu su Irma Liubertiene ir Viktorija Grajauskiene stengėsi aprodyti Algimantui Tenerifės salą, tiek kiek leido trumputis kunigo vizitas. Draugija nuvažiavo iki Anaga nacionalinio parko, pakeliui stabtelėjo apžiūrėti Fernando Menis projektuotos Holy Redeemer bažnyčios prie La Lagunos miesto.
„Architekto kūryba atspindi Kanarų salų estetiką, emociją, todėl norėjosi parodyti bažnyčią mūsų svečiui“, - sako Martynas, - „buvo nepaprastai smagi kelionė, įdomu išgirsti kaip Algimantas dalinasi savo gyvenimo išmintimi - jis tai daro su puikiu humoro jausmu. Pats lankiau katalikišką mokyklą, esu pratęs būti netoli bažnyčios. Labai gerai žinau, kad kunigai yra tokie patys žmonės kaip ir visi, nors kartais žmonės yra linkę jausti atskirtį tarp savęs ir bažnyčios. Man atrodo, ypač svarbu kiekvienai bendruomenei ir kiekvienam žmogui pasirūpinti savo dvasiniu pasauliu. Mišių lankymas yra vienas iš būdų tai padaryti. Kunigai - tai bendruomenės nariai, jų tarnystė žmonėms įkvepia ir motyvuoja mus būti geriausiais, kokiais galime būti. Atsiradus poreikiui ugdyti dvasią, atsiranda ir keliai tą pasiekti. Esu įsitikinęs, kad tokių svečių kaip tėvas Algimantas pas mus saloje - daugės.“
„Dažnesni lietuvių kunigo apsilankymai ar net pastovus buvimas saloje – būtų puikus ir labai reikalingas dalykas,“- pritaria Irma, - „Tikrai atsirastų vaikų lankančių tikybos pamokas, šeimų ateinančių į lietuviškas mišias. Tai dar labiau stiprintų mūsų bendruomenę.“

Pasak Agnetos Vansavičienės, lietuvių bendruomenės pirmininkės, - „didžiausias siekis yra priimti ir integruoti skirtingų interesų grupes bendruomenėje. Todėl jau kuris laikas aktyviai stengtasi pakviesti kunigą susitikimui su bendruomene. Bendravome su kunigais Lietuvoje, o Viktorijos šeima įdėjo daugiau pastangų ir šį siekį įgyvendino.“
Todėl šviesų ir įprastai saulėtą šeštadienio rytą, čiauškanti ir linksma lietuvaičių grupė kartu su lauktu svečiu Algimantu, pajudėjo „Camino de la Virgen“ piligrimų keliu. Gamtoje bendrauti lengva ir gera. Dauguma atėjo su vaikais ir netgi kūdikiais, nes suplanuotas žygis – nesudėtingas ir ne ilgas.
Kas kalbino tėvą Algimantą, kas kopė į didžiulius pakelės riedulius, kas žingsniavo jausdami ramybę ir giedrą. Pats Algimantas nuoširdžiai pasidžiaugė, jog nesvarbu kelio ilgis, svarbu, kad susitikus, kažkas surado naują draugą, kažkas tiesiog bendravo, kažkas norėjo skaityti maldą, kažkam patiko ta gera aura ir nuotaika keliaujant kartu.
Algimantai, būtų įdomu žinoti ką sakytumėte tiems bendruomenės nariams, kurie nelaiko savęs netikinčiais, bet ir nedalyvauja bažnytiniame gyvenime. Ar gyvenimas švaria sąžine, gerais darbais ir meile grįstą gyvenimą nėra pakankama?
Aš manau, kad jeigu žmogus gyvena švaria sąžine, - tai jis jau yra tikintis pats to nežinodamas. Tačiau tikėjimas nėra vien tik asmeninis reiškinys. Tai yra bendruomeninis reiškinys. Yra bažnyčios pastatas ir platesne prasme – endruomenė, kaip gyvoji bažnyčia. Štai geriausias pavyzdys - mini piligriminė, pusantros valandos kelionė, kurią uorganizavo Tenerifės lietuvių bendruomenė, - joje ir dalyvavo gyvoji bendruomenės bažnyčia. Žmogus elgdamasis pagal savo sąžinę, ieško kito žmogaus, kuris manytų taip pat. Bažnyčia taip ir atsiranda, kuomet susitikę žmonės dalijasi savo gražia patirtimi, tai ir yra gyvoji bažnyčios bendruomenė, kuri drauge sprendžia savo gyvenimo įvykius.
Pamaldos bažnyčios pastate yra matomu būdu išreikštas bendruomenės šventimas, įvairiais bažnyčios nustatytais veiksmais, Šv. Mišiomis. Keliaudami Camino de la Virgen keliu, kalbėjomės, kad tautiškumas siejasi su tikėjimu arba tiksliau su religija, praplėskite prašau šią mintį....
Manau kiekviena tauta turi unikalias dovanas, kurios yra tautos savitumas. Pusantrų metų teko gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pastebėjau, kad anksčiau išvykusių tautiečių lietuvybei palaikyti daug pasitarnavo lietuviškų parapijų kūrimas. Taip pat įvairūs lietuvių vyrų ir moterų vienuolynai JAV organizuodavo vasaros stovyklas, kuriose daugybė tautinių ir religinių elementų.
Tikintis žmogus priima savo tautos tapatybę kaip Dievo dovaną žmogui, tautai ir visam pasauliui. Kūrėjas dalyvauja visose žmogaus gyvenimo sferose taigi ir tautiškumo aspekte. Mūsų lietuviškos dainos, menas, posakiai, tautinis paveldas pilnas religinių motyvų.
Bet skirtingos tautos ir netgi rasės mato Dievą kitaip, net Jėzus gali būti vaizduojamas tiek juodaodžiu, tiek baltaodžiu, skirtingose kultūrose Dievas yra vadinamas kitokiais vardais, kaip tą paaiškinti ir ar būtinai turi būti taip, o ne kitaip?
Dievas džiaugiasi, kad žmonės jį mato artimesnį sau, juodaodžiai – juodaodį, baltaodžiai - baltaodį.
Dievas šnekasi su kiekvienu toje terpėje ir per tą tikėjimą, kurioje gali žmogų pasiekti ir tiek, kiek kiekvienas nori įsileisti Dievą į save. Dievas apreiškė save per Jėzaus, kaip žmogaus kūną. Tačiau Dievas yra dvasia, o dvasia kūno neturi. Todėl žmogus, bandydamas priartinti Dievo įvaizdį, panaudoja labiau suprantamas formas. Šį reiškinį bažnyčia vadina inkultūracija. Todėl kiekviena tauta naudodama Jėzaus, Marijos ar kitų šventųjų įvaizdžius sau labiau suprantamoje formoje, daro Dievą visą visiems, o ne tik išrinktajai žmonių grupei.

Ką galvojate apie išeivijos lietuvius ir, jūsų nuomone, ar būtina gyventi Lietuvoje, kad nuoširdžiai ją mylėtum?
Meilė neturi sienų. Išeivijos lietuviai yra aktyvesni tautiniais klausimais, kadangi jiems Lietuva yra toli (savo ar ne savo noru), todėl jie ieško kaip susiburti, kaip išlaikyti ir kurstyti tautiškumą savyje, jiems Lietuva yra labai gyva širdyje. Tėvai ypatingai stengiasi tą meilę perduoti vaikams. Už Lietuvos ribų tėveliai net aktyviau veda vaikus į lietuviškus būrelius, šoka lietuviškus šokius, mokosi lietuviškų dainų. Išeivijoje nostalgija ir ilgesys kursto tautiškumą. Esu sutikęs nemažai jaunų šeimų, kurių tėvai jau gimę ir užaugę išeivijoje. Jie labai džiaugiasi, kad pavyko išlaikyti lietuviškas tradicijas.
Aš pats - gimęs tremtinių šeimoje ir giliai širdyje esu išugdytas mylėti Lietuvą. Gyvenime teko gyventi JAV, keletą mėnesių Anglijoje, ketvertą metų Latvijoje. Per savo gyvenimą supratau, kad žmogiškumas yra pirmoji svarbiausia vertybė, sekanti, man asmeniškai, - tai būti krikščioniu ir jau tuomet seka lietuviškumas. Kol lietuviškumą laikiau pirmąja vertybe, manau, kad manyje buvo nemaža neigiamo nacionalizmo, ypatingai kitų tautų atžvilgiu. Taigi, žmogiškumas ir krikščionybė mano lietuviškumą pastato į savo vietą. Tikrai išliksiu lietuviu, bet gyvenamoji vieta gali keistis.

Labai jums ačiū už apsilankymą ir išsakytas mintis, Algimantai, ko palinkėtumėte mūsų augančiai Tenerifės bendruomenei?
Dėkoju lietuvių bendruomenei. Pirmiausiai, linkiu išlikti ištikimiems savo tiesioginėse pareigose t. y šeimoje, darbuose, lietuvių bendruomenėje. Linkiu sėkmės bendruose projektuose su vietine tenerifiečių bendruomene. Džiaukitės saule, jos daug turite!!! Meskit į šoną nesutarimus, kivirčus. Šie dalykai niekada nepadeda tobulėti, nei asmeniškai nei bendruomeniškai. Gyvenkite!!!

Tekstas: Viktorija Butautis