Šeštadienį susirinkome žygiui Cruz de Hilda apžvalgos aikštelėje, Teno gamtos parke. Nors išvykstant švietė saulė ir oras buvo ramus, čia, kalnuose siautė tikra vėtra – vėjas tiesiogine to žodžio prasme vertė iš kojų, plėšė iš rankų telefonus. Dalis žygeivių suabejojo, ar verta kilti dar aukščiau ir bandyti eiti numatytu maršrutu kalnų keteromis, kur, tikėtina, vėjas būtų buvęs dar stipresnis. Po neilgo pasitarimo grupė pasidalino: didžioji dalis žygeivių nusprendė pasirinkti lengvesnį ir trumpesnį maršrutą su patyrusia gide Egle ir tik keletas atkakliausių ryžosi iššūkiui kartu su Sauliumi.
Panašu, kad abi grupės liko patenkintos savo pasirinkimu ir puikiai praleido laiką kalnuose. Takas vingiavo kalnų šlaitais, kurie kartais visai užstodavo vėją, o išėjus į atviresnę vietą ir besigalynėjant su vėtra, buvo galima pasijusti tikrais alpinistais ir pabandyti įsivaizduoti, kokie išbandymai jiems tenka. Vienam dalyviui vis dėlto teko susitaikyti su nuostoliais, nes vėjas nunešė jo kepurę nuo galvos į bedugnę greičiau, nei jis spėjo ją sučiupti.
Prieš Los Bailaderos kaimelį, kuriame pietavome, takas įvedė mus į tankų kadagių ir lauramedžių mišką, kur medžiai suteikė užuovėją.
Pasistiprinę sočiu ožkienos troškiniu ir atsigaivinę tuo pačiu keliu grįžome atgal, tik akys jau matė visai kitus vaizdus – atrodė, kad einame kitu maršrutu. Sugrįžę jautėmės nugalėję gamtos stichiją ir sveikinome vieni kitus, nepabijojus ryžtis tokiam nuotyki
