Šeštadienį susirinkome žygiui Los Batanes kaimelyje, prie vietinio bariuko „Mi Pueblo“. Įdomu, kad šis kaimelis garsėjo tuo, kad jame buvo sumontuoti hidrauliniai įrengimai, skirti linų, vilnos, audinių apdirbimui. Tebėra išlikęs originalus lynų keltuvas, kuriuo kaimelio gyventojai tebekilnoja krovinius.
Eidami per kaimelį, smalsiai dairėmės į sodus bei daržus. Terasose matėme auginamus avokadus, vynuoges, įvairių citrusinių vaisių medžius, daržoves. Kai kurie namai arba sandėliukai buvo „urviniai“, tai yra, iškalti uoloje ir teturintys tik fasadinę sieną, porą langų ir duris.
Buvome perspėti, kad žygis pareikalaus ištvermės ir iš tiesų, jau po pirmosios užsitęsusios įkalnės pora žygeivių priėmė sprendimą nebesikankinti ir tuo pačiu taku grįžti atgal. Likusieji braukdami prakaitą žygiavome toliau, grožėdamiesi milžiniškais eukaliptų medžiais, atsiveriančiais panoraminiais kalnų vaizdais ir žydinčiomis gėlėmis. Netrukus įėjome į tankų Anagos lauramedžių mišką, kur pasijutome tarsi pasakoje – turbūt būtume nenustebę, tankmėje pamatę kokią raganos trobelę. Raganų nesutikome, užtat praėjome šaltinį ir bent kelis būstus, iškaltus uolose. Panašu, kad dar visai neseniai juose buvo gyvenama.
Kai jau visi gerokai pailsome ir išalkome, priėjome kitą kalnų kaimelį – Činamadą (Chinamada). Ten mūsų laukė pietūs autentiškame kanarietiškame restorane „La Cueva“. Paragavome tradicinio kanarietiško patiekalo escaldon iš gofio miltų, dėl kurio nuomonės išsiskyrė, tačiau ožkienos troškinį gyrė visi, kurie tik jį valgė. Draugiškas užeigos šeimininkas po pietų mus pavaišino savo paties pagaminta įvairių vaisių trauktine.
Papietavę ir pailsėję leidomės toliau į kelią. Atrodė, kad vargiai spėsime sugrįžti iki saulėlydžio, tačiau net patys nustebome, kaip lengvai ir greitai įveikėme tuos tris tarpeklius, kurie mus skyrė iki mūsų paliktų automobilių.
Prakaitas tekėjo upeliais, visi sunkiai alsavome, tačiau pamatyti vaizdai ilgam įstrigo atmintyje. Pavargti tikrai buvo verta.
