Žygis Los Erjos

Šeštadienį susirinkome žygiui prie kanarietiško restorano las Fleytas. Puikus oras, maloni +22°C šiluma iškart nuteikė gera nuotaika visus žygio dalyvius. Išgėrę po puodelį cortado patraukėme į kalnus.

Tvenkiniai, kuriuose tikėjomės rasti paukščių, buvo išdžiūvę, matyt dėl seniai matyto lietaus. Užtat pakeliui aptikome laukinių anyžių, kaip tik jau subrandinusių sėklas. Visiems buvo smalsu jų pakramsnoti.

Apie pusvalandį palypėję į kalną, sustojome nubraukti prakaito, atsigerti ir pasigrožėti atsivėrusiais vaizdais į Santiago del Teide miestelį ir didingą Teidės ugnikalnį. Takas toliau vedė per reliktinį lauramedžių ir didžiulių kadagių mišką. Medžių pavėsyje iškart visi pažvalėjome ir, smalsiai dairydamiesi, tankaus miško takeliu žygiavome toliau.

Po pusantros valandos pagaliau pasiekėme keteros viršūnę. Ten radome apleistos kanarietiškos sodybos griuvėsius ir paslaptingai atrodantį akmenimis grįstą apskritimą. Gido paraginti, ėmėme spėlioti, kas tai galėtų būti. Vieni manė, kad tai – malūnsparnių aikštelė, kiti – kad apeiginė, ritualinė aikštelė, dar kiti – kad laužavietė. Niekas neatspėjo, kad tai – senovinė javų kūlimo vieta, ispaniškai vadinama era.

Prie apleistos sodybos mus pasitiko stambus juodas varnas. Kurį laiką pagainiojęs šuniuką, žygiavusį kartu su mumis, vėliau jis mielai pozavo visiems norintiems nusifotografuoti su juo kartu, drąsiai prisileisdamas mus iki 1,5-2 metrų atstumo. Didžiulis snapas ir įspėjamas varno kranksėjimas sulaikė mus nuo artimesnio kontakto.

Netoli nuo tos vietos gidas mums parodė įdomų, kitur nematytą įrenginį – debesų gaudyklę. Tai – tankus tinklas, ištemptas tarp dviejų atramų, kaip tik toje vietoje, kur rytų pasatai nuolat kalno ketera gena drėgmės pritvinkusius debesis. Ant tinklo pakibę vandens lašeliai teka žemyn į lietvamzdį ir toliau vamzdžiais į artimiausią kaimą.

Toliau žygį tęsėme pačia ketera, vakaruose grožėdamiesi giliais tarpekliais, besileidžiančiais iki vandenyno, kaktusiais apaugusiais šlaitais ir tolumoje vandenyne dunksančia La Gomeros sala. Po gero pusvalandžio priėjome kalnų perėją ties Bolico viršukalne. Nuo ten atsivėrė kvapą gniaužiantys vaizdai į abi puses: rytuose į La Gomerą ir kitas vos vos įžiūrimas salas: El Hierro ir La Palmą, o rytuose – į slėnį ir ugnikalnius: Teidę, Pico Viejo, Bilma ir kitus. Čia jau puolė fotografuotis visi, net ir tie, kurie šiaip jau neskuba kelti savo nuotraukų į socialinius tinklus.

Atgal grįžome palengva leisdamiesi taku pro kanarietiškų pušų (pino canario) giraites ir pilnais plaučiais kvėpdami svaigų pušų aromatą. Pasirodo, kanarietiškos pušys savo spygliais taip pat sugeba pagauti debesų nešamą drėgmę ir pasilaistyti žemę aplink save. Jų šaknys lenda gilyn į žemę tiek pat, kiek į dangų iškyla vainikas, bet net ir tokiame gylyje medžiui sunku rasti jam būtino vandens. Gidas atkreipė mūsų dėmesį į tai, kad visų pušų kamienai apdegę ir papasakojo, kaip jos sugeba kaskart vėl atsigauti po miško gaisro. Tikrai nepaprasti medžiai!

Net nepajutome, kaip grįžome prie savo automobilių, 3,5 valandos prabėgo nejučiomis, niekas net nespėjo pavargti.

Tie, kas neskubėjome namo, restorane susėdome paskanauti kanarietiškos virtuvės patiekalų, pasidalinti žygio įspūdžiais, nuotraukomis ir įvairia naudinga informacija. Jau nekantriai laukiame ateinančio šeštadienio ir sekančio žygio.