Darius Maskoliūnas

Savaitės svečias su Saule RaMi

Nelaikau savęs aistringa krepšinio mėgėja, tačiau kaip tikra lietuvė šiai tautos religijai nesu abejinga. Savo pasiekimais džiugina ir Tenerifės krepšinio klubas CB 1939 Canarias. 2017 metais teko stebėti jų rungtynes su Utenos Juventus. Lietuviai tada beviltiškai pralaimėjo. O Tenerifės Iberostar komanda, vedama Mariaus Grigonio, tą sezoną laimėjo FIBA Čempionų Lygą. (Klubo pasiekimus detaliau galite rasti čia cbcanarias.net) Šiandien krepšinio klubas CB 1939 Canarias, dabar jau „Lenovo Tenerife“, Ispanijos lygoje yra kietas riešutėlis net didiesiems krepšinio grantams Madrido Realui ir BC Barcelona. Tai džiugina. Džiugina ir tai, kad mūsų saloje apsilanko daug krepšinio žvaigždžių, tarp jų ir žymieji Barcelonos treneriai. Deja, sunku gauti jų intervju – ir jie patys užimti, ir tie nelemti Covido protokolai. Visgi su vienu iš jų, Dariumi Maskoliūnu, su komanda jam būnant Tenerifėje, teko pabendrauti. Tiesa, tik telefonu ir trumpai, sunkiai suprantant vienam kitą.

Tuo metu Darius buvo ne tik Barselonos „Barcelona Bàsquet“ trenerio asistentas, bet ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris. Žinant jo užimtumą, net ir tokia menka galimybė pasikalbėti tikrai džiugino. Pokalbis aktualumo neprarado, nežiūrint to, kad šių metų olimpiada jau kažkur ten – anapus laiko, o Darius atsistatydino iš rinktinės vyriausiojo trenerio pareigų. Juk buvusių didvyrių nebūna. Jis – mūsų Auksinės krepšinio kartos žaidėjas!

– Man taip pasisekė – jau iš antro vienos iš Lietuvos rinktinių trenerio imu interviu. Pirmasis buvo Žilvinas Ovsiukas – plaukimo rinktinės vyriausias treneris. Nepaklausiau jo, bet klausiu jūsų – kokius sapnus sapnuoja treneris prieš, atkrintamąsias varžybas, kurios lems patekimą į olimpiadą?

– Labai sunkus klausimas, – juokiasi Darius. – Sapnuoju daug visokių sapnų, bet kadangi neužsirašinėju, tai negaliu pasakyti, kokie jie būtent prieš sunkias varžybas. Svarbiausiai yra gerai išsimiegoti, o kai kietai miegi, sapnų ryte neprisimeni. Tikrai negaliu konkrečių detalių papasakoti.

– Kaip ir dėsninga, kad įžaidėjai, baigę sportinę karjerą, dažnai tampa treneriais. Bet visiems kitiems yra sunku rasti vietą „po saule“. Ką jūs patartumėte dabar jauniems žaidėjams, apie ką jie turėtų jau dabar pagalvoti?

– Žiūrint apie kokį žaidėjų amžių mes kalbame. Jei jaunuolis yra aštuoniolikos – devyniolikos metų, tačiau akivaizdžiai mato, kad didelių perspektyvų krepšinyje jam nėra, tai jau iškarto reikia galvoti apie specialybę ateičiai. Vienas dalykas, jei gali tenkintis kažkokiais nedideliais pinigėliais. Žinoma, pasiseka tiems, kurie per krepšininko karjerą uždirbtus pinigus investuoja, sukuria verslus. Arba, besibaigiant žaidėjo karjerai, toliau lieka krepšinyje kaip treneriai, vadybininkai. Aš irgi nebuvau tam pasiruošęs. Jei tau trisdešimt ir nežaidi aukščiausiame lygyje, turi kuo anksčiau nuspręsti, kaip žadi toliau maitinti savo šeimą.

– Jūs dar mokykloje Jonavoje turėjote gerą trenerį Juozą Storpirštį, ar jis jums sudėjo visus krepšinio pagrindus? Ką galėtumėte vadinti savo didžiuoju mokytoju?

– Nenoriu nuvertinti trenerio Storpirščio nuopelnų, bet mus užvedė, užkūrė Rimantas Grigas, kuris irgi treniravo Jonavoje. (Čia jau pati turiu pasidžiaugti, kad su Rimantu susipažinau gyvendama Kijeve, kai jis buvo Kijevo komandos Budivelnik vyriausiu treneriu. Dabar Rimantas yra Lietuvos moterų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris). Būtent jis buvo tas žmogus, kuris uždegė tikrą aistrą krepšiniui. Visuomet turi atsirasti žmogus, kuris sugeba įskiepyti meilę kažkam, būna pavyzdžiu, kuriuo norisi sekti. Juk niekas iš mūsų negimstame vunderkindais. Visuomet reikalingas mokytojas.

– Dariau, viename jūsų interviu perskaičiau pasakymą „Krepšinio dievai“ . Kas jie?

– Mes krepšinyje taip sakome, ypač, kai laimime sunkias varžybas, kad „Krepšinio dievai buvo mūsų pusėje“, – sako Darius. – Čia nėra taip, kaip vaikystėje, kai turėjome savo herojus. Pavyzdžiui, aš pats visuomet žaidžiau tryliktu numeriu, nes vaikystėje mano herojus buvo Voldemaras Chomičius. O tie „Krepšinio dievai“ tik abstraktus mūsų posakis. Jie bevardžiai.

– Startinis Lietuvos visų laikų penketukas. Jūsų nuomonė?

– Visų laikų? Išvardinsiu tik tuos, kuriuos prisimenu. Žinoma, Sabas – kaip centras, vienas Šaras – kaip įžaidėjas, kitas Šaras – vienareikšmiai šalia. Atakuojantis – Kurtinaitis. O penktasis tebūnie Paulius Jankūnas. Jaunąją kartą dar nesinori prie jų priskirti. Dar jiems žaisti ir žaisti. Turiu galvoje Domantą Sabonį, Joną Valančiūną.

– Būti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu krepšinio šalyje tai garbė ar labiau pasiaukojimas?

– Vienareikšmiai atsakyti į šitą klausimą labai sudėtinga, – trumpai pagalvojęs sako Darius. – Taip, būti rinktinės treneriu yra didžiulė garbė, gi patys žinome, kokią vietą Lietuvoje užima krepšinis. Bet yra labai daug pasiaukojimo.

– Lietuvoje kiekvienas vyras laiko save krepšinio specialistu, kiekvienas jaučia pareigą pamokslauti, jei komanda patiria nesėkmę. Kaip po kokio nors pralaimėjimo surandate savyje stiprybės „nenusispjauti“ į viską ir nemesti visko velniop?

– O taip, net ir tie, kurie patys niekuomet nėra žaidę krepšinio, kritikuoja. Bet su metais kažkaip užsiaugini tą storą skūrą. Mūsų žaidimo laikais buvo kiek paprasčiau. Nebuvo tos „social media“. Nebuvo tokios manijos kritikuoti. Dabar gi aš turiu savo žmonių ratą, kurių nuomonė man yra svarbi, kurie mane palaiko, man padeda. Dažniausiai atsiriboju nuo visų komentarų skaitymo, nes, manau, tai yra beprasmis laiko leidimas, kuris man niekaip nepadės, ir tiesiog darau savo darbą. Juk svarbu būti sąžiningu prieš save patį.

– Kitame interviu radau jūsų pasakymą “kabo Damoklo kardas“. Virš jūsų būna kabo?

– Taip, kabo, jei kalbėti apie darbą rinktinėje, – dalinasi patirtimi Darius. – Buvau labai arti, kad tas kardas jau būtų nusileidęs. Ir mano karjeroje ne kartą dėl vienokių ar kitokių priežasčių tas grėsė. Bet juk tai yra gyvenimo pamokos.

– Dariau, esate labai drąsus žmogus, nes žinote, kad nebus lengva, bet visuomet pilna koja tvirtai žengiate pirmyn!

– Na, aš niekada nuo nieko nesislėpiau, nesistengiau būti pakraštyje. Visada norėjau būti tik aukščiau, būti stipresnis, geresnis. O tada jau automatiškai seks pastangos, ypatingai mūsų profesijoje. Pacituosiu vieno NBA trenerio žodžius: “Pasirašei kontraktą, pradėk ieškoti naujo“. Iš tiesų, nepažįstu nė vieno trenerio, kuriam taip nebūtų atsitikę. Visada atsiras, kam tu neįtiksi, kas už tave nuspręs, o gal ir pačiam kažkas netiks. Ko gero ir kituose darbuose tas pats.

– Ar lengva buvo palikti savo „gyvenimo komandą“ Žalgirį ir atvažiuoti dirbti su Barça.

– Jau esu minėjęs, kad tai tikrai nebuvo lengvas apsisprendimas. Nes sulaukti pasiūlymo iš Žalgirio yra didžiulis įvertinimas. Užtrukau su sprendimu, nes santykiai tiek su Žalgirio klubu, tiek su vadovybe yra ilgamečiai, produktyvūs ir labai šilti. Bet kita ranka rinkau kitas dedamąsias dalis. Ir pasvėręs viską, permąstęs, nusprendžiau pabandyti dirbti su Barça.

– Skaičiau, kad labai gerai sutariate su Šarūnu, suprantate vienas kitą. Esate draugai ir kolegos. Bet ar teko kada su juo aštriau apsižodžiauti, o gal net susikumščiuoti?

– Apsižodžiauti tenka dažnai, kumščiuotis dar neteko, – juokiasi Darius. – Mes iš tiesų esame labai artimi draugai. Vienas kitu tikime, pasitikime besąlygiškai. Esu minėjęs, kad nejaučiu jam jokio pavydo, ar noro nukonkuruoti. Juk puikiai suvokiu, kad Šarūnas yra vienas iš geriausių Europoje, o gal greitai ir pasaulyje tokiu taps. Labai džiaugiuosi, galėdamas dirbti su savo geriausiu draugu.

– Šarūnui turbūt malonu tokius jūsų žodžius girdėti. Dariau, visuomenėje aktuali ekologijos tema. Ar pažįstate krepšininkų vegetarų ar veganų?

– Pažįstu. Vienas iš jų Žalgiryje žaidžia. Jis tikrai nevalgo mėsos ir jam tikrai užtenka energijos. Dabar kitas „trendas“ – sveikas maitinimasis, ir aš pats jį labai palaikau. Kai sportavome mes, informacijos apie tai labai trūko. Nepamenu, kad tais laikais kažkas būtų kalbėjęs apie veganizmą. Dabar gi nėra jokių problemų gyventi pagal savo įsitikinimus. Mano žmona irgi nevalgo mėsos, bet puikiai ją ruošia man. O aš dar esu medžiotojas. Kai turiu laiko medžioklei, man tai yra geriausias energijos ir geros nuotaikos prikaupimo šaltinis.

– Jau metus varžybos vyksta be žiūrovų. Ramiau žaisti, ar atvirkščiai?

– Klausimas labai teisingas. Vienareikšmiai ramiau. Bet juk visas sportas vyksta dėl žiūrovų. Tuščios salės – didelė blogybė. Kenčia klubų finansai, sunku pritraukti rėmėjų, žmonių, žaidėjų. Kita vertus, net ir tuščiose salėse mes galime dirbti. Tai ypač svarbu, nes daug žmonių dėl pandemijos nebegali dirbti arba apskritai neteko darbo.

– Tenerifės klimatas labiau tinkamas gulėti pliaže, ne varžyboms. Kur dažniausiai atostogaujate su šeima?

– Dėl mano darbo pobūdžio atostogos – labai nekonkretus dalykas. Jos yra, bet jų ir nėra. Todėl, kai baigiasi varžybų sezonas, labai mėgstu leisti laiką Lietuvoje. Ir šeima visuomet su manim. Tiesa, mažoji lanko mokyklą. Todėl dar ir prie jos grafiko derinamės. Beje, vasarį, kai turėjau langą tarp varžybų, atostogavome Tenerifėje. Pats nustebau, kad tuo metu čia buvo daug lietuvių. Atrodė, visi mano draugai čia. Džiugu, kad žmonės rado oazę, kur galima ramiai gyventi ar poilsiauti. Ar, tarkime, žaisti tenisą, – sako Darius.

– O dabar keli klausimai „ iš salės“. Ar su Lioneliu Messiu tenka susitikti? Juk tai didžiulis konglomeratas.

– Ne, dar neteko. Tai yra futbolo klubas. Taip, konglomeratas jungia apie šimtą dvidešimt skirtingų lygių komandų, bet su profesionaliais kontraktais yra tik keli. Nors mes priklausome futbolo klubui, tačiau jie treniruojasi kitur. Mes salėje, jie lauke. Dėl pandemijos apskritai esame ypač saugomi. Mūsų neleidžia į stadioną, jų – į krepšinio rungtynes. Esu jį matęs praeinantį, bet tikrai dar nesame pažįstami.

– Ir paskutinis klausimas Dariau apie paskutinę krepšinio naujieną, kurią net aš perskaičiau, kad Pau Gasol grįžo žaisti į Barselonos klubą?

– Taip, grįžo į mūsų klubą. Sportuoja, treniruojasi. Jam keturiasdešimt metų, jis puikios formos. Tikrai yra Ispanijos krepšinio legenda, labai geras, pozityvus žmogus, viską pasiekęs pats savo karjeroje, išskyrus Eurolygos čempiono titulą. Kaip būtų puiku, jei „Krepšinio dievai“ mane dabar išgirstų, mums pavyktų laimėti ir jis galėtų užpildyti tą likusią nišą. Jis tikrai yra didis žmogus.

– Ačiū, jums Dariau už skirtą laiką. Linkiu jums daug didelių pergalių. O savo skaitytojams – gražių varžybų.

Kalbėjosi ir iš pokalbio užrašė Saule Ra.Mi