Eglė Balčiūnaitė

Savaitės svečias su Saule RaMi

Šis pokalbis jau antrasis su žmogum, gimusiu ir užaugusiu Saulės mieste. Nuo jos sklinda nepaprasta žmogiška šiluma, trykšta teigiama, kaip šilto saulės spindulio, energija.

Šiandien Casa Lituana viešnia – Eglė Balčiūnaitė – daugkartinė 800 metrų rungties Lietuvos čempionė, bėgusi visų svarbiausių čempionatų pusfinaliuose – Pekino olimpinėse žaidynėse (22 vieta), 2017 metų pasaulio čempionate Londone (15 vieta) bei 2018 metų Europos čempionate Berlyne (15 vieta).

Tačiau ji pati sako, kad ne visada buvo taip gražu, kad alkis, baimė, smurtas, nežinomybė buvo beveik tapę kasdienybe jos gyvenime. Bet ji visada žinojo, ką norinti pasiekti. Kad niekas nematė jos ašarų, tik šypseną, pozityvą ir juoką.

Neseniai Eglės gyvenimo istorija atkreipė televizijos galiūnų dėmesį, o kūrybinę komandą į Šiaulius jie delegavo net iš Argentinos. Projekto „ESPN Woman“ tikslas – parodyti viso pasaulio mergaitėms, kad sportas gali būti įrankis, siekiant geresnio gyvenimo.

– Nenorėjau sulaukti kažkokios užuojautos šiuo interviu, – pradėjo mūsų pokalbį Eglė.

– Tikiu, Egle, juk tai tavo praeitis. Dabar esi tarpe geriausiųjų bėgikių pasaulyje.

– Taip, norėjau pasakyti, kad nesvarbu kaip augi, kas tave supa. Svarbu turėti savo viziją, užsispyrimą siekti savo tikslo. Ši žinutė kaip inspiracija mergaitėms keistis. Nesėdėti kamputyje ir neverkti kaip blogai. Visuomet reikia kažką daryti, judėti. Aš kalbu ne tik apie profesionalų sportą, o apie sportą kaip apie sveikatą, gerą savijautą, juk tai lieka visam gyvenimui. Pasivaikščioti su drauge juk irgi yra sportas. Eiti į sporto bendruomenes, klubus. Tai jungia, ten sutinkama naujų žmonių, iš kurių galima mokytis, galima pradėti naujus projektus.

– Egle, sutik, tėvai už rankytės vaikus atveda į tuos būrelius. Kas tave atvedė?

– Tėveliai prisidėjo prie pirmojo sporto būrelio. Pradėjau dar darželyje lankyti sportinių šokių būrelį. Labai puikiai sekėsi. Visi aplink kalbėjo, kad turiu talentą. Tačiau įvykus krizei šeimoje, būrelių teko atsisakyti. Buvau pilna emocijų, energijos. Labai hiperaktyvus vaikas. Uždariusi namų duris po pamokų tiesiog „taškydavausi su kiemo bernais“ (nusišypsau ir aš, nes ir mūsų pokalbio metu Eglė kaip gyvas sidabras kėdėje nerimsta), kad išeikvoti savo energiją. Tas laikas buvo mano ir tik mano, ir aš noriu „taškytis“. O mokykloje jau mane pastebėjo sportinio parengimo mokytoja. Kad atbėgu greičiau už visą klasę, kad turiu šoklumą, turiu jėgos ir ištvermės. Vienose tarpmokyklinėse rungtynėse būtent ši mokytoja pakvietė jungtis prie grupės atrinktų mergaičių sportininkių. Tuose užsiėmimuose aš ir pajutau sporto skonį. Supratau, kad noriu sportuoti profesionaliai, noriu tapti olimpine čempione, – šypsosi Eglė.

– Taip iškart atsirado olimpinė svajonė, – tęsia savo istoriją. – Žinai, Saule, kai kepi pyragus ir jau pasijunta tas viliojantis pyrago kvapas. Taip ir mano tuometiniai treneriai „kepė man pyragus“ vieną po kito pavadinimu „olimpinė svajonė“ ir aš kabinausi vis labiau ir labiau. Niekada nepamiršiu savo mokytojos, Andželikos Burdinienės. Ji yra mano angelas, parodęs man kelią. Mes iki šiol susitinkame, tiesa, retai. Norėčiau dažniau.

– Bet kai būni Lietuvoje, treniruojiesi Šiauliuose?

– Nebūtinai. Esu kaip čigonė, – juokiasi Eglė. – Mano gyvenimas – lagaminas. Savaitę treniruojuosi Šiauliuose, dvi savaites Kaune, tuomet Vilniuje. Tada skrendu į Šveicariją, į stovyklas Portugalijoje. Va ir Tenerifėje tenka. Bet realiai – mano širdies miestas – Šiauliai. Labai gražus miestas, atsinaujinęs. Žinoma, jei nenori pakliūti stagnacijon, jei nori tobulėti, turi palikti savo komforto zoną ir išvažiuoti iš Šiaulių. Tai miestas geram startui. Tik išvykus, atsiranda nauja patirtis, iššūkiai.

– Egle, kaip manai, kiek kartų yra normalu taip vis save stumtelti pirmyn?

– Visame kame sėkmė priklauso nuo disciplinos, ritmo, tęstinumo ir tam tikrų iššūkių. Gal ne visiems vienodai, bet man asmeniškai tai esminiai dalykai.

– Bet, Egle, kodėl sportininkai su kuriais kalbu, sutartinai sako, kad darbas yra pagrindinis rodiklis. Nejaugi sėkmė neturi jokios reikšmės pasiekti rezultatą? Ar sportininkai netiki sėkme?

– Ne, aš netikiu sėkme. Kalbant apskritai apie asmenybės tobulėjimą, apie asmeninį gyvenimą, apie kažkokių pareigų siekimą, negali tikėtis tik sėkmės. Dar pačiam reikia būti lanksčiu, reaktyviu. Ir nesvarbu kokių rezultatų besiektum, turi būti sunkus, bet protingas darbas. Kita vertus, savo sferoje esu sutikusi daug išsilavinusių žmonių, kuriems vien tik sunkus darbas nepadėjo eiti tolyn. Ribotas tik savo srities išmanymas buvo kliūtis. Dvidešimt pirmame amžiuje to neužtenka. Jungiasi ir gebėjimas improvizuoti, fantazuoti. Balanse tarp intelekto ir emocinio intelekto ir yra pasiekiamas norimas rezultatas. Ir sportininkai rezultatų pasiekia ne tik fiziniu darbu. Prisideda emocinis darbas su savimi ir su aplinka.

– Egle, man smalsu: kokios fantazijos pas daugkartinę Lietuvos čempionę, Europos čempionatų dalyvę, pasaulio čempionatų dalyvę, olimpinę bėgikę? Ir visur esi tarpe dvidešimt penketuko. Tai labai aukšti rezultatai.

– Savo tarpe, 800 metrų bėgimo rungtyje, per nepriklausomybės laikotarpį esu tikrai tarp geriausiųjų. Ir su savo ištekliais, savo įrankiais ir galimybėmis stengiuosi garbingai atstovauti mūsų šalį tarptautinėse arenose. O fantazijos man padeda kurti naujus planus, svajones. Padeda organizuoti įrankius toms svajonėms pasiekti. Fantazija –tai kūryba. Turiu tikslą – fantazuoju, kaip jį pasiekti. Nepadeda vienas kelias. Fantazuoju, ieškau kitų būdų.

– Esi labai graži, jauna mergina, juk ne tik sportas yra tavo gyvenime. Kuo dar domiesi, kokie dalykai tave džiugina? Kaip leidi laisvalaikį, jei toks yra, – klausiu savo pašnekovės.

– Domiuosi daugeliu dalykų. Esu be galo žingeidi. Tiesa, mes sportininkai, gyvename tam tikruose rėmuose, esame labai disciplinuoti. Žinau, kad negaliu būti tik kaip robotas savo sporte, noriu būti patenkinta tuo ką darau, būti laiminga. Labai mėgstu bendrauti su skirtingais žmonėmis, juk daug keliauju, – sako Eglė. – Skirtingos šalys, tautos, papročiai, kalba. Viskas įdomu.

– Bet, Egle, vėl kalbi kaip sportininkė. O kaip žmogaus, kaip moters – kokie tavo pomėgiai? – neatlyžtu aš. – Nes, jei pakviesiu tave į operą, ką ten veiksi?

– Klausysiu, bandysiu suprasti, – juokiasi ji. Aš nebijau kalbėti su žmonėmis, išsiaiškinsiu greitai apie ką ta opera. Na va tau pavyzdys: viešbutyje, kuriame dabar gyvenu, susipažinau su verslininku iš Venesuelos. Jis yra investuotojas. Man tai visiškai nežinoma sritis. Esu baigusi verslo administravimą prieš daug metų, domiuosi, kas vyksta pasaulyje skaitau ekonomikos naujienas, politikos naujienas, sporto politikos, bet investavimas man nepažįstamas. Tačiau mes greitai radome bendrą kalbą apie mokslą Ispanijoje, Lotynų Amerikoje ir Lietuvoje, jų panašumus ir skirtumus. Ir net investicijų galimybes. Pavyzdžiui, kai nuvažiavau gyventi į Šveicarijos prancūziškąją pusę, pradžioje man ten viskas buvo paranormalu. Toks perdėtas mandagumas, politkorektiškumas. Aš, mergina „geziukė“, aštri kovotoja, buvau priversta gyventi visiškai kitokiomis sąlygomis. Atsidūrusi ne komforto būsenoje, pirmiausiai nuėjau į universitetą, į paskaitas sužinoti apie įvairias galimybes.

Po to – į Raudonąjį Kryžių, klausti, aiškintis, ar nereikia kokios pagalbos. Taip pati lengvai supratau jų kultūrą, tradicijas, normas Be to, ten gyvena daug rusų, gruzinų, ukrainiečių, tadžikų. Aš puikiai kalbu rusiškai ir man tai buvo puiki galimybė tapti savotišku tiltu tiems žmonėms adaptuotis šioje šalyje. Kur bebūčiau, kasdien seku lietuviškas naujienas. Todėl man buvo įdomu bendrauti su žmogum, bet ir jam buvo įdomu, nes aš daug žinau ir daug galiu papasakoti. Mėgstu tapyti, mėgstu rašyti. Gal lengviau pasakyti ko nemėgstu: nemėgstu grybų, pomidorų ir žmonių, kurie nenori tobulėti bei kiša kitiems savo tiesas.

– Kad jau taip laikai ranką ant „pasaulio pulso“, tai aš matau tave vadovaujančią Lietuvos Olimpiniam Komitetui, Egle.

– O kodėl gi ne, – juokiasi ji. – Bent jau pradžioje labai norėčiau dalyvauti vadyboje. Lietuvoje yra puikios galimybės, bet jos ne visos išnaudojamos. Tarkime ir mano, lengvosios atletikos grupėje, mes neturime užaugintos pamainos. Geriausios šiuo metu sportininkės esame išvažiavę iš Lietuvos, kad galėtume augti, tobulėti, o vietoje mūsų atletų nėra daug. Tikrai galvoju, kad galėčiau būti naudinga padėti, patarti. Netgi dirbti su jaunimu.

– Ir vėl mes apie sportą, Egle, tai toks provokuojantis klausimas: kodėl kiekvienai olimpiadai Lietuvos sportininkai aprengiami santūriai, bet labai elegantiškai, o merginos sportininkės labai jau „kukliai‘? Suprantu, kad patogiai, bet procesijos priekyje šalia Lietuvos vėliavos norėtųsi labiau estetiško vaizdo.

– Tu teisi, Saule. Bet čia kažkokia „juodoji skylė“. Nuomonę pasilaikysiu sau. Jei kada nors turėsiu įtakos tam, tai būtinai tuo pasinaudosiu.

– O tavo pačios mylimas stilius, apart sportinio?

– Žinoma sportinis yra prioritetinis. Patogu, greita apsirengti. Bet labai mėgstu klasikinį stilių. Ilgas vakarines sukneles ir aukštakulnius, net jei jie ir nepatogūs. Turiu saugoti kojas. Aš turiu savo skonį ir, jei turiu galimybę, visuomet pasipuošiu.

– O turi kokius nors savo rytinius ritualus?

– Perskaityti Lietuvos ir pasaulio naujienas. Japoniška kosmetika rytais – ritualas. Mano rėmėjų, Dr.OHHIRA kolagenas – ritualas. Kasdien su pasimėgavimu jį geriu. Ritualas – bent akimirkai sustoti ir pasimėgauti esama akimirka. Ypač ryte, kai bunda pasaulis, kai saulė kyla. Ritualas – kasdien pasimėgauti dvigubu ekspreso ir šimto procentų šokolado gabalėliu. Ritualas kiekvieną dieną susirašyti su mama. Anksčiau to nevertinau, o dabar jis man tiesiog pats svarbiausias. Ir, žinoma, kasdien ritualas pasiruošti treniruotėms – susidėti kuprinę, pasiruošti planą.

– O būna rytais taip, kad atsikėlusi ruošiesi treniruotėms, ilgai stovi prieš veidrodį, negalėdama apsispręsti, kokios spalvos marškinėliais šiandien tau reikia rengtis?

– Olala, tai irgi ritualas, nes gi niekas niekada šiame pasaulyje nepamatys manęs dvi dienas iš eilės su ta pačia apranga. Marškinėliai turi derėti prie šortų. Šortai turi derėti prie sportinių batelių ir netgi kojinės yra svarbu. Ar tiesiog tai dienai tie marškinėliai man nekelia nuotaikos, tai ilgai stoviu ir derinu, derinu, kol pasiekiu visišką harmoniją. Mėgstu kokybę visame kame, man svarbu koks pojūtis su ta tekstile. Žodžiu, kartais treniruotėms visą valandą ruošiuosi. Ypač jei ištvermės treniruotė, – žaismingai pasakoja Eglė.

– Matyt, čia dėl to geriamo kolageno, Egle, tiek judesio. O kokios juokingos istorijos yra nutikusios tavo sportiniame gyvenime?

– Daugiausiai kuriozų nutinka, kai kelionėse prapuola lagaminas. Tai neatskrenda, tai kažkas nepaėmė. Kuriozinė situacija nutiko varžybose Maroke: prieš varžybas visuomet nueinu į tualetą. Gal psichologiškai, kad lengvesnė būčiau. Pačiame stadione tualetų nebuvo. Reikėjo kiek nuošaliau paeiti. Buvau jau užsiregistravusi bėgimui, turėjau kelias minutes, todėl drąsiai nuėjau į tualetą greta stadiono. Ir – užsitrenkė durys. Iki starto dešimt minučių. Šauk, nešaukęs – nieko nėra šalia. Lipti per viršų – aukštai. Teko kaip gyvatei šliaužti žeme per mažytį tarpelį, kad išsigelbėti. Būna, kad nespėju į startą. Jau šauna, o aš dar tik ateinu link jo. Arba buvo, kai atvažiavome į varžybas Latvijoje. Šalta iki negalėjimo – vos aštuoni šilumos. Prasidėjo lietus, buvau lengvai apsirengusi. O iki starto geras pusvalandis. Apšilti niekaip negaliu. Draugė davė šildančio kremo, mes tokius anksčiau dažnai naudodavome prieš startą, bet nebuvau būtent šito anksčiau naudojusi. Išsitepiau kūną ir čia prasidėjo – tiesiog degti kūnas pradėjo. Karšta, karšta pasidarė. Išsirengiau iki trumpos varžybinės aprangos tame šaltyje. „Kas geresnio pas tave, Egle?” – taip visuomet klausia manęs draugai tokiais atvejais ir juokiasi. Oi, aš mėgstu pakliūti į situacijas.

– Egle, o kur matai save ateityje?- klausiu jos pabaigai.

– Daug kur – sporto vadyboje, sporto politikoje, įvairiuose projektuose, paramos fonduose, savanorystėje ir pan. Nežinau, kiek dar pati galėsiu aktyviai sportuoti. Ačiū tėvelių genams – esu dar stipri. Daug minčių, bet gryninuosi. O galbūt būsiu trenerė. Žodžiu, sporto pasaulyje. O gal kažkur Prancūzijos pietuose atidarysiu zoologijos parduotuvėlę ir pardavinėsiu papūgėles. O gal atsidarysiu kepyklėlę ir kepsiu pyragus. Tikrai dar nesu apsisprendusi. Noriu ir senjorams padėti, kurie tikrai yra užmiršti.

– Egle, o tavo palinkėjimas Tenerifės lietuvių bendruomenei?

– Labai didžiuojuosi, kad turite bendruomenę. Linkiu jums augti, stiprėti. Mes lietuviai esame stiprūs, dideli ir galingi. Linkiu, kad kuo daugiau lietuvių įsitrauktų į bendruomenės gretas bendriems tikslams, darbams, Lietuvos vardui nešti.

Kalbėjosi ir iš pokalbio užrašė Saule Ra.Mi