Evalda Šiškauskienė

Gyvybė žmogui duota įgyti gyvenimiškos patirties – tokia yra žemiškosios būties paskirtis. Žmogus pasineria į gyvenimą, į darbą ir išgyvena jo audras, jame randa atsakymus į daugelį savo klausimų. Gyvenimo patirtis yra profesionalumo, pedagoginio įgūdžio pagrindas, tai ir šaltinis, ir priemonė, ir žmogaus dvasinio tobulėjimo rezultatas. Gyvenimo patirtis – tai socialinė žmogaus biografija, individuali žmogaus istorija Žemėje, nulemta pasikartojančių posūkių ir įvykių.

Mano viešnia Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė, moteris turinti didžiulę gyvenimo ir profesinę patirtį. Viešbučiai „Villon“, „Šarūnas“, „Šekspyro viešbutis“, restoranai „Prie parlamento“, „Freskos“, naktiniai barai „Ministerija“, „Prie universiteto“- „P.U.B.“- tai buvo jos ir jos partnerių sukurtos vietos, kuriose vyko daugybės vilniečių gyvenimas – darbas ir poilsis.

– Pirmasis klausimas tradicinis: ką jūs palinkėtumėt lietuvių bendruomenei Tenerifėje?

Taip ir pradėjome asociacijos veiklą – vos penkiolika narių. Šiandien gi, asociacija jungia per tris šimtus narių. Bet ir jie jau kitokie: vienas iš narių turi šešiasdešimt restoranų, kitas dvidešimt, yra narių, kurie turi septynis viešbučius, kitas – keturis. Įmonių skaičius dar nenusako narių skaičiaus, jų yra ženkliai daugiau. Pats sektorius – maitinimo ir apgyvendinimo – šiandien vienija 42 000 darbuotojų. Narių daugėjo. Publika jaunėjo. Tiesa, iš pradžių buvo dvi asociacijos, kurios tik 2000 metais susijungė į bendrą Lietuvos viešbučių ir restoranų asociaciją, nes daug viešbučių labai ilgą laiką buvo valstybiniai. Tik palaipsniui juos privatizuojant, keitėsi ir asociacijos. 2002 metais pardaviau savo restoranus, nes verslo partneris grįžo į Angliją, o aš nebenorėjau tęsti šio ypatingai sunkaus restoranų verslo, kuris tik išoriškai atrodo labai smagus. Todėl, kai pasiūlė tapti asociacijos prezidente, mielai sutikau pabūti kelis metus.

Pasižiūrėkite, nedaugelis mūsų tegali pusvalandį išgyventi nepaėmę telefono į rankas. O vaikams tiesiog jau prasideda su tuo susiję fiziologiniai pokyčiai. Jaučiu, kad projektas reikalingas ir tikrai pasiteisins. Parašiau projektą paramai, sukūriau internetinę svetainę, Sveikatos akademija EVA – evahealthacademy.com ir jau startavome su keliomis šešių dienų badavimo stovyklomis, kurios pasiteisino su kaupu , vietos į jas tiesiog „išgaravo“, – apie savo planus  kalba Evalda.

Evalda pasakoja, kad pati yra apvažiavusi pusę pasaulio, išbandydama ir rinkdama skirtingas tokių centrų patirtis. Jos manymu, daugelis jų turi bendras taisykles, bet neatsižvelgia į individualius žmonių poreikius. Todėl jos siekiamybė – maksimaliai patenkinti individualius kiekvieno centro lankytojo poreikius. Net su nuotolinio darbo ar mokslo galimybe.

– Be to, pandemija atvėrė kitą skaudulį – kaip sunku vienišiems žmonėms. Todėl mano akademijoje tokie žmonės taip pat turėtų rasti sau „užuovėją“, galimybę bendrauti, išgerti arbatos puodelį kompanijoje, aptarti perskaitytas knygas. Ir, žinoma, keisti neteisingus įpročius. Kitas žingsnis – Ispanija. Draugai stato Ispanijoje spa viešbutį. Planuojame, kad žiemą nedidelės grupės bendraminčių turėtų galimybę stovyklauti ir Ispanijoje.

– Esate gurmanė, tikiu, kad dėl darbo aplankėte pusę pasaulio ir ragavote įvairiausių patiekalų, tačiau koks lietuviškas patiekalas yra tiesiog nepakeičiamas jums?

– Taip, esu Prancūzų gurmanų gildijos “Chaine de Rotisseurs„ filialo Lietuvoje ilgametė narė. Ši prancūzų gildijos atšaka viena seniausių ir stabiliausių Lietuvoje. Taip pat esu Vilniaus klubo narė – vieno solidžiausių klubų Lietuvoje. Kalbant apie patiekalus labiausiai atsimenu Klaipėdoje mamos darytus didelius žemaitiškus virtinius su virta šonine. Visuomet prašydavau mamos juos pagaminti, kai važiuodavau aplankyti tėvų.

– Aš esu užaugusi Suvalkijoje. Mano močiutė gamindavo mums sklindžius – Suvalkijos kulinarinio paveldo patiekalą. Ji gamindavo juos ypatingomis progomis, kai iš visos Lietuvos suvažiuodavo jos sūnūs su šeimomis, kurie taip pat dievindavo tą patiekalą.

– Taip, žinau. Važiavome į Suvalkiją ragauti tų garsiųjų sklindžių. Kai palaisvėjo po karantino, mūsų dešimt artimų draugų kompanija sugalvojome aplankyti Lietuvos dvarus. Žemaičiai organizavo trijų dienų kelionę po Žemaitiją, aukštaičiai po Aukštaitiją, suvalkiečiai po Suvalkiją. Apžiūrėjome netikėčiausius Lietuvos kampelius, dvarus, parkus, paragavome nuostabaus maisto. Esame paruošę aprašymus su nuotraukomis, nuorodomis. Mielai pasidalinsiu su jūsų bendruomene, kad, grįžę į Lietuvą, žinotumėt ką reikia ten aplankyti. O šiaip, pasižiūrėkite, kaip kartais kokiame Egipte ar Turkijoje atostogaujantys tautiečiai pirmas dienas kerta vietinį maistą, o trečią – jau kombinuoja kažką labiau įprasto mums – salotytes, mėsytę ir keptas bulvytes. Štai 2021 m. po restauracijos Vilniuje atsidarė Neringos viešbutis ir restoranas, ir labai džiugina, kad liko išsaugoti jų pagrindiniai patiekalai, kuriuos dar nuo studijų laikų visi garbinome – befstrogenas ir Kijevo kotletas, o pusryčiams – lietiniai su varške.

– Taip, lietiniai su varške ir jų fantastiškas kapučino su ledų rutuliuku, – į skanius prisiminimus „įkritau“ ir aš. – Atostogaudama Tenerifėje, turbūt pastebėjote kiek daug pastaruoju metu čia atostogauja lietuvių. Sklinda gandai, kad jie masiškai supirkinėja nekilnojamą turtą. Kaip jūs manote, kodėl? Juk galima ir Lietuvoje kurti kažkokius poilsio parkus, atrakcionus, kur žmonės su džiaugsmu lankysis, o tai reiškia, kad bus uždirbama grąža iš investicijų. Juolab, kad jau  antrus metus dauguma pasaulio šalių yra uždariusios savo sienas ir dauguma žmonių keliauja savo valstybių ribose.

– Vienas dalykas – Lietuvoje yra labai maža rinka. Todėl darant bet kokį projektą reikia mąstyti apie jo tarptautiškumą. Kitas dalykas – sezoniškumas Lietuvoje. Ir trečias – mes, deja, neturime savo oro linijų. Į Lietuvą sunku atvykti. Visi skaičiuoja pinigus: ar investuoti ten, kur sezonas visus metus, ar rizikuoti Lietuvoje. Taip, prieš pandemiją ir Lietuvoje viskas augo kaip ant mielių. Buvo didžiulis turizmo augimas ir atrodė, kad gyvenimas bus rožinis. Nes čia labai daug paslaugų susiję: viešbučiai, restoranai, maisto augintojai, tiekėjai, skalbėjai, vežėjai, taksistai, gidai. Tai yra didžiulė grandinė. Įsivaizduoju, kokia tragedija dabar skalbykloms, renginių organizatoriams, gidams, turizmo agentūroms, verslo viešbučiams. Verslo viešbučių apie 30 procentų apskritai buvo uždaryti, nes neliko nei renginių, nei užsienio turistų.  Rizika turi būti labai pamatuota. Rekomenduočiau prieš kažką atidarant Lietuvoje, labai apgalvoti apie pačią verslo idėją. Ji turi būti ypatinga, nes Lietuvoje vartotojas jau yra išrankus, šis sektorius labai išaugo per paskutinius dešimt metų. Turime puikius virėjus, puikius somelje, nuostabius interjerus. Mūsų asociacija dažnai dirba kaip informacijos biuras, mums skambina ir klausia, kur švęsti vestuves, kur švęsti uošvienės jubiliejų, savo gimtadienį ir kt. Todėl žinome visas geriausias vietas, jų išskirtinumą ir mielai dalinamės informacija.

– Iki pandemijos su džiaugsmu stebėdavau Vilniuje turistaujančias grupes iš tolimiausių pasaulio kampelių. Bet gi pasaulis visas judėjo iš inercijos. Lietuvą vėl iš naujo reikės atrasti. Ar Lietuvos HoReCa turi kažkokius įdomius, naujoviškus planus grąžinti lankytojus užsieniečius?

– Čia yra pačios šalies reikalas. Jos politika. Labai daug metų siekiau, kad valdžios įstaigos pradėtų kurti šalies įvaizdžio programas, nes iki tol jos buvo suplakamos su turizmo įvaizdžiu. Juk šalies įvaizdis labai aktualus visam verslui, pramonei, eksportui, švietimui. Vos prieš tris metus tokia Įvaizdžio tarnyba atsirado prie Vyriausybės. Nes tik prie Vyriausybės esanti institucija gali nurodyti kitoms ministerijoms kurti ir laikytis vieningo plano. Žinoma, Keliauk Lietuvoje, GoVinius turi didžiulį įdirbį. Ir verslas. Asociacijoje mes bendraujame su kolegomis iš tų šalių, su kuriomis yra susisiekimas, skrydžiai, panašūs poreikiai. Daug dirbame ir su Vilniaus savivaldybe. O kai buvo nuspręsta iš atvykstančiųjų turistų imti taip vadinamą „citytax“, per metus surinkdavome apie du milijonus eurų, kuriuos išleisdavome skrydžių kompanijoms pritraukti į Lietuvą arba kitiems turizmo rinkodaros projektams. Tai svarbu. O dabar darbas iš naujo. Dirbome su Izraeliu – jie buvo labiausiai pasiskiepijusi šalis, todėl prašėme Vyriausybės padaryti „žalią tunelį“ šios šalies turistams, atvykstantiems į Druskininkus, Birštoną. Bėda, kad skrydžių į Lietuvą mažai. Ir vėl gi – trumpas sezonas. Todėl dirbame su tomis rinkomis, kurios mus lengvai pasiektų automobiliu – Vokietija, Lenkija, Latvija, Estija.

– Prieš kelis metus viešėdama Tenerifėje, dalyvavote Ispanijos ir Portugalijos 2018 „Michelin“ gido paskelbimo renginyje. Tuomet tikėjotės atvesti „Michelin“ į Lietuvą. Ar tai įmanoma?

– „Michelin“ atvesti į Pabaltijo šalis neįmanoma. Jiems reikalingas pastovumas, jie nemato mūsų restoranų kokybės tęstinumo. Tarp mūsų restoranų vyksta didelis bangavimas –vertinant geriausių restoranų 30 -tuką iš pirmos vietos krenta į penktą, iš trečios – į pirmą. Kiek teko kalbėti su „Michelin“ atstovais, jiems Pabaltijys dar apskritai nėra įdomus. LVRA turi savo labai pasiteisinusį renginį – Gastronomijos savaitę, kurią jau darome devynis metus pora kartų per metus. Patys garsiausi restoranai tą savaitę gamina savo prabangius patiekalus už fiksuotą 20 ar 30 Eur kainą  ir visi norintys be baimės gali lankytis ir ragauti. Restoranai būna perpildyti, nes šefai paruošia ypatingus meniu ir pratina gyventojus prie puikiausių restoranų. Labai smagus renginys, vykstantis pavasarį ir rudenį ir dar praturtintas ekskursijomis ir filmų peržiūromis apie maistą ar šefus.

– Vėl gi – iš praeities šlovės. Vienas iš Vilniaus barų 2017 metais buvo pakliuvęs į pasaulio įdomiausių barų gido „Straight Up“ puslapius. Tai buvo vienkartinė sėkmė, ar yra daugiau tokių išgarsėjusių vietų šiadien?

– Manau yra, tik mes nemokame girtis. Tas pats viskio baras, kurį čia mini, šešiasdešimtųjų kokteilių baras Domininkonų gatvėje Vilniuje. Turime labai įdomių vietų, bet tikrai mažai  reklamuojame. Nors pats gastro turizmas pasaulyje apskritai labai auga. Pavyzdžiui „Ertlio namas“, arba „Sweetroot“ – kokia jų nuostabi koncepcija. Arba Halės turgus su savo Benedikto kiaušinais, austrėmis ir šampanu pusryčiams. Lietuviški patiekalai, sūriai, duonos, pyragai. Ten ištisa bendruomenė  yra susikūrusi.

– O kaip jūs vertinate kanarietišką maistą ir restoranus?

– Reikia pasidomėti ir žinoti, į kokį restoraną eiti ir, be abejo, ką nori valgyti – mėsą ar žuvį, priešingu atveju atsitiktiniai restoranėliai tikrai nedžiugina. Pirmą kartą atvykusi, buvau apsistojusi Las Americas miestelyje. Išėjome pasivaikščioti į promenadą ketindami užkąsti vietiniame restoranėlyje. Turėjau neišdildomą įspūdį blogąja prasme nuo salotų kokteilio su krevetėmis, majonezo ir uogienės užpilu. Bet kai pradedi domėtis ir žinai, kur važiuoji, ir sala tampa didesnė, ir įdomių dalykų gali atrasti, nežiūrint kelintą kartą esi saloje. Supratau, kad reikia gyventi ne viešbutyje. Nes tiek yra vaisių, daržovių, jūros gerybių, kad norisi turėti savo mažą virtuvėlę ir bent kartą dienoje pasigaminti kažką labai skanaus pačiam. Dar pajutau, kad man čia trūksta tos senosios Ispanijos ar Italijos miestukų dvasios. Čia viskas yra nauja, gražu, o istorijos nėra, išskyrus senąją sostinę La Laguną. Man kiekvienas atvykimas į salą atneša daug įvairovės, naujų pažinčių ir su vietiniais ir atvykusiais, todėl kaskart atrandu kažką įdomaus, naujo ar skanaus.

– Kokios mylimiausios jūsų vietos Tenerifėje?

– Abama. Jei man reiktų apibūdinti rojų, tai man jis būtent čia. Taip pat labai patinka promenada, nes mėgstu vaikščioti tarp Los Cristianos, Las Americas, Costa Adeche. Taip ir įsivaizduoju praeinanti nuo Palangos iki Šventosios. Tris metus buvau čia nebuvusi, matau, kaip sala gražėja, puikiai tvarkoma, daug gėlių. Patinka sėdėti gražioje vietoje, gerti skanią kavą ir stebėti žmones.

– Ar yra nutikę kokių nors kuriozinių situacijų atostogaujant čia saloje?

– Chm, buvo pirmą kartą atvykus. Išsinuomojome su drauge automobilį ir iš Las Americas išvažiavome į Garačiko. Tik ne plačiu ir saugiu keliu, o per kalnus, per tuos kaimelius praktiškai stačiai leidomės. O Garačike pavalgę ir išgėrę pamatėme, kad šalia yra platus geras kelias.

– Evalda, aš turiu savo anketą, pabaigai noriu keletą klausimų ir jums užduoti iš jos:

 Kaip jūs manote, ko žmonės labiausiai ilgėsis apie 2050 –sius metus?

– Mes tikrai ilgėsimės štai tokio pasisėdėjimo kartu. Jau dabar mes skubame, lekiame. Mes nei elektroninius laiškus sugebame paskaityti iki galo, nei su draugais randame laiko susitikti, naujienas skaitome tik antraštėse. Kažkada  labai brangiai galėsime išsinuomoti kambarį kokiame nors užmiesčio dvare, kur nėra jokio internetinio ryšio, kad lėtai praleistume kelias dienas.

– Kaip jūs reaguojate į pilnatį.

– Man patinka pilnatis. Aš pasisemiu energijos iš jos. Bet tikrai turiu keletą pažįstamų, kuriuos pilnatis ypatingai veikia. Jie darosi nervingi, rašo skunduį įvairias institucijas, konfliktuoja su visais. Klientai viešbučiuose, restoranuose pradeda skųstis ir reikšti pretenzijas, dažnai be jokio pagrindo. Ligos paūmėja. Bet kai pastebi cikliškumą, pasirodo sutampa su pilnatimi. Juk tai tokia jėga, sugebanti vandenynus judinti. Žmogaus organizme net 70 procentų  yra vandens, jo negali neveikti pilnatis, svarbu tuos pokyčius suvokti ir kontroliuoti. 

– Ačiū jums, Evalda už pokalbį. Lauksime grįžtančios į salą.

Kalbėjosi ir iš pokalbio užrašė Saule Ra.Mi