Ieva Zasimauskaitė
Savaitės svečias su Saule RaMi“Pasakykite jam, kad geriausios knygos neparašytos, puikiausi dailės šedevrai nenutapyti, tobuliausia valstybės valdymo forma nesukurta, nes visa, kas geriausia, bus kuriama jo rankomis”. Taip apie jauną žmogų kalbėjo prozininkas C. Erskine. Tas svaiginantis gyvenimo periodas – jaunystė. Kai “jūra iki kelių”, kai, rodos, gali nuveikti milijonus darbų, kai vėl ir vėl ieškai savo tiesos ir savo gyvenimo kelio, darai klaidas, patiri nuolatinį svaigulį ir proto karštinę. Tačiau ir šiame periode, kai jautiesi esąs nemirtingas, yra stotelės. Stotelės pamąstymams, susivokimui, supratimui, įvertinimui. Arba tiesiog poilsiui prieš naujus iššūkius. Tokioje štai stotelėje aš ir sutikau Tenerifėje atostogaujančią Ievą Zasimauskaitę, dainų autorę ir atlikėją. Mes susitikome po spalvotais skėčiais, ir nuo užkrečiančio Ievos juoko aidėjo visa erdvė, šokinėjo skėčiai, o ir visas tuo metu dirbęs personalas sujudo su ja pasilabinti. Nurimus šurmuliui, mudvi pradėjome pokalbį apie rimtus dalykus.
– Kas tau yra atostogos? Laikas mąstyti, kurti, ar atvirkščiai – nuo visko atsiriboti ir “atsijungti”? – klausiu Ievos.
– Pirmiausia, tai – laikas atsiriboti, – pradėjo atvirauti Ieva. Gal šios yra pirmos atostogos, kai pakliuvau į tokį įvykių sūkurį: šiandien pokalbis su tavimi, ryt – su Tenerifės lietuviais dainuosime mano dainas ir kalbėsimės. Tačiau dažniau atostogas išnaudoju pamąstymams, meditacijoms, minčių apvalymui. Namuose gi daug dirbu, daug bendrauju, vienu metu visko darau labai daug ir kartais susimąstau: „Dieve, apie ką tas mano gyvenimas?“. Nuo per didelio tempo, nuo lėkimo įvyksta kažkoks sprogimas, perdegimas, o tuomet jau galvoju, kada ateis tas laikas, kai aš mažiau dalinsiu save, kai turėsiu galimybę ir drąsos atsirinkti tai, kas man svarbu, kai išdrįsiu pasakyti „ne“ net ir pačiai sau.
– Ilgiesi gyvų koncertų? Ką ši „sustojusio laiko“ situacija pakeitė tavo gyvenime?
– Taip. Apskritai iki karantino galvojau, kad jau esu subrendusi, suplanavusi viską, kas ir kaip vyks mano gyvenime. O po to pamačiau, kad gyvenime kyla situacijų, kai ne viskas nuo manęs priklauso. Žinai, yra posakis: „Tu planuoji, Dievas juokiasi“. Taip ir man – suplanavau savo pasirodymus, koncertus, susitikimus. Ir staiga – pasaulinė pandemija. Apėmė abejonės – ar tikrai tie dalykai yra svarbiausi. Gal svarbiau – pažinti save, pažvelgti į savo vidų. Ir per šias atostogos, nors jos labai trumpos, spontaniškos, bet jaučiu, kad dažnai šiomis dienomis užduodu sau klausimą, ar aš tikrai noriu tiek daug visko daryti, ar naudingiau būtų, tarkime, leisti laiką Tenerifėje ir kurti dainas.
– Koncertų labai ilgiuosi, – tęsia Ieva. – Ilgiuosi gyvų koncertų. publikos. Tai ne tas pat, kas projektai televizijoje. Jų netrūko. Labai gera buvo dalyvauti „Muzikinėje kaukėje“, susitikti su muzikantais, su kolegomis. Be to, vedu laidą apie ekologiją per LRT Plius. Vasarą numatyti keli koncertai, bet neramu, kad juos gali atšaukti. O ir televizijos laidos po vasaros atostogų nežinia kaip bus tęsiamos. Tačiau yra ir pliusų tame: mokausi visko nebekontroliuoti. Nežinau, ar tai bendras moteriškas bruožas – viską kontroliuoti, valdyti, žinoti, ar tik aš tokia esu. Visada viską kontroliavau, kiek galėjau. O dabar nepavyksta. Tenka mokytis gyventi kitaip. Nors pagal Zodiaką esu vėžys, sakoma, kad mums būdinga eiti atgal, jei kažkas netinka, bet man būdinga tiesiog eiti kitaip, negu eina kiti. Mėgstu priešintis normoms. Bet eiti „kitaip“ mums dabar negalima. Yra nustatytos griežtos taisyklės ir visi stengiamės jų laikytis.
– Ieva, o kaip atsirado laidos apie ekologiją ir laidos iš tavo virtuvės? Mėgsti gaminti?
– Labai domiuosi ekologija apskritai, ekologiškais produktais, namais, veganizmu, – nenustygsta ant kėdės Ieva. – Labai noriu gyventi užmiestyje, kur galėčiau būti gamtoje, galėčiau pabėgti nuo miesto šurmulio. Užaugau nuosavame name, kuriame mes su broliu visuomet turėjome ką veikti. Taip ir dabar svajoju – padirbėsiu kiek galiu, po to su didele šeima, su daug vaikų išvažiuosiu gyventi į kaimą. Vaikai turi augti kaime. Kažkada bandžiau įsprausti save į rėmus – gyventi bute. Bandžiau save įtikinti, kad ten gyventi gera, niekuo nereikia rūpintis, tik laiku mokesčius sumokėti. Bet bėgant laikui, man ėmė trūkti erdvės. Taip ir augi, žmogau, ieškodamas savo vietos, – juokiasi pašnekovė. – O gaminti maistą – jau labai seniai mano hobis. Kai tapau vegetare, teko iš naujo mokytis. Juk negali kasdien valgyti makaronų su sūriu. Pradėjau gaminti dažniau ir pajutau, kad ruošti maistą yra panaši terapija, kaip ir dainuoti. O tada portalas „15min“ pasiūlė bendradarbiauti. Taip ir atsirado tos maisto gaminimo laidelės.
– Pati kuri sau dainas. Kaip gimsta muzika? Tavo mūza yra Melancholija, ar Euforija?
– Įkvėpia gyvenimiški įvykiai ir sutikti žmonės. Bet mūza yra Melancholija. Rašau, kai man liūdna, kai skaudu. Mano gyvenime yra tik vienas kitas žmogus, kuriam drįstu prisipažinti, kad dabar man blogai, kad skauda, kad man reikia globos. Dažniausiai visi mane mato pozityvią, stiprią, linksmą. O dainose man nebaisu atsiskleisti, nes čia niekas nežino, ar tai tikra istorija ar mano sukurta. Dainos man -savotiškas dienoraštis, kuriame daug atvirumo, ašarų, gilių jausmų. O būna, kad viduje suskamba muzika ir ilgai nežinau, apie ką ta melodija. Taip, Saule, Melancholija yra mano sesė.
– Bet, Ieva, suprask, kaip tau pasisekė. Juk daug žmonių gyvena liūdesy, bet jie neturi Dievo dovanos kurti muziką, per ją atsiskleisti, išsipasakoti, nusiraminti. O tu ją turi!
– Sutinku, – linkčioja galva Ieva. – Galvoju, jog daug žmonių apskritai nelinkę kalbėti apie savo jausmus. Dažnai, atsivertusi socialinių tinklų puslapius, tikiuosi rasti kokias nors istorijas, kaip kažkam sunku, liūdna, vieniša. Atvirkščiai – iš ten trykšta tik gražaus gyvenimo ir laimės istorijos. Ar taip gali būti? Ir tuomet galvoju, ar tik man vienai būna liūdnų dienų. Nuoširdžiai pasikalbėjusi, įsitikinu, jog visiems reikia su kažkuo pabendrauti, išsipasakoti, visiems reikia dėmesio ir supratimo. Iki karantino skaičiau paskaitas Lietuvoje ir visuomet tvirtinau, kad žmogui reikia kokiu nors būdu atsiverti . Tai gali būti rašymas ar muzika, šokis ar kokia nors terapija. Nes tikrai kiekvienam žmogui ne visuomet viskas yra gerai.
– Ar daug dalykų darai „kad reikia“, ar vis dėlto – „kad pačiai norisi“?
– Va čia kaip kada. Net šiandien, pavyzdžiui, gulėdama prie baseino galvoju: man taip nepatinka mano kojos, jos nėra tokios idealios, kaip sukurti visuomenės standartai. Jei šokčiau į baseiną, būtų labai gera sportinė terapija, nes vanduo baseine šaltas. Bet tuomet gimsta kita mintis – o kam aš turiu daryti „kad reikia“, kodėl aš turiu šokti į tą šaltą baseiną. Kas pasakė, kad mano kūnui reikia to sporto šaltame vandenyje. Nenoriu to daryti, – atvirauja Ieva. – Ir labai palengvėja tuomet, kai savęs paklausiu: ar darau tai dėl to, kad man tai malonu, priimtina, ar „kad reikia“, kad kažkas taip pasakė, kažkas taip nori, kad taip yra „teisinga“. Mes visi labai skirtingi. Ir tiesos mūsų skirtingos. Kas teisinga vienoje gyvenimo situacijoje, visiškai praranda prasmę kitoje. Be abejo, yra bendros vertybės. Bet pati esu turėjusi gyvenimo patirčių, kai mane yra nuteisę, pasmerkę geriausi draugai, artimiausi žmonės, nes jų nuomone „reikėjo“ taip ir ne kitaip. Bet tuo metu mano pasirinktas kelias buvo vienintelė išeitis, vienintelė tiesa, kad apskritai gyvenčiau. Kitaip nežinau, kaip viskas galėjo baigtis. Kai darome „kad reikia“, gal vertėtų pasiklausti savęs „kodėl aš tai darau“. Gal daug darome iš baimės, kad nepasiseks, kad kažko neturėsime, kažkam nepatiksime, neįtiksime? Ar kad taip nuo mažumės mus mokė tėvai: nedaryk to, nes negalima, negražu; neik ten, nes ką žmonės pasakys. Taip ir užaugome su baime būti netobuli, su baime suklysti. Gal numoti ranka į tas baimes, išeiti iš savo komforto zonos, nes ten visuomet galutiniame rezultate būna geriau ir keliai ten visuomet būna platesni.
– Kitas klausimas apie „plačiuosius kelius“. Esu buvusi viename Eurovizijos finale. Tiesa, žiūrovų pusėje. Atmosfera viso konkurso metu yra tiesiog nereali, įelektrinta. Tu gi stovėjai scenoje. Kaip jauteisi, juk į tave buvo susmeigti dešimčių milijonų žmonių žvilgsniai? Ar padeda energija, sklindanti iš salėje esančių žiūrovų? Kas apskritai lieka nematoma žiūrovams? Pasidalink, prašau, Eurovizijos virtuvės užkulisiais.
– Neplanavau dalyvauti Eurovizijoje, bet tuomet paskambino dainos autorius ir pasiūlė man dainą „Apie mus, pasenusius“. Iš karto ją įsimylėjau, ji man buvo emocionaliai labai artima. Eurovizijos scenoje, žinoma, yra didžiulis jaudulys. Prieš lipdama į sceną, aš tiesiog meldžiausi, kad padaryčiau viską, kas nuo manęs priklauso, o bus, kaip bus. Su tokia mantra ir pergyvenau tą periodą. Konkurse didžiulė įtampa: nuolatinis komunikavimas, kameros, žurnalistų dėmesys. Visi aplinkui kažko klausia, kažko nori. Jokio poilsio, repeticijos – viena po kitos. Nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Dar prieš konkursą įrašoma viena iš repeticijų, jei kartais kuris nors iš atlikėjų susirgtų ir negalėtų dalyvauti. Reiškia, viską turi atlikti lygiai vienodai du kartus. O komisija būtent ir vertina tą įrašytą dainavimą. Pats pasirodymas – tiesioginė transliacija. O komanda – niekur nesu tokios sutikusi, labai profesionali. Viskas buvo idealiai sureguliuota. Visi atlikėjai, manau, pasijutom tikrai didžiais. Taip, žiūrovų energija yra didžiulis užtaisas. Bet po finalo dėl begalinio nuovargio buvau griežtai nusprendusi – daugiau Eurovizijoje nedalyvausiu. Tačiau praėjo keleri metai, ir aš jau spirgu, vėl noriu dalyvauti tame konkurse ir dabar jau parvežti pergalę Lietuvai. Jei „ The Roop“ neparveš, parvešiu aš, – juokiasi Ieva. – Kad tik atsirastų tokia ypatinga daina. Ir, tikiuosi, važiuotų ta pati komanda, kuri tuo metu su manimi buvo. Atstovauti šalį – didelė atsakomybė.
– Tikiu, kad dabar jau parvežtum šį konkursą į Lietuvą. Ieva, manau, kad dėka savo veiklos sutinki daugybę įdomių žmonių. Gal gali pasidalinti, kas tau paliko gilų įspūdį, ar tapo gyvenimo draugu/e?
– Pirmasis buvo mano buvęs vyras Marius,nes jis mane vedė už rankos mano muzikinėje karjeroje. Pradėjau „Chorų karuose“ vos šešiolikos. Jis tuo metu jau baigė savo karjerą muzikoje, bet labai padėjo man. Apskritai, man labai gaila, kad tos užsimezgusios draugystės būna tokios trumpos. Nežinau kodėl taip yra. Norisi stipresnių ryšių. Galėčiau paminėti savo dainų autorių Vytautą Bikų, kuris užvedė mane ant kelio, kuria man daug dainų, be to jis paskatino mane kurti dainas, skatina mane labiau pasitikėti savimi. Neseniai „Muzikinėje kaukėje“ susipažinau su Rosita Čivilyte, kuri yra labai profesionali pedagogė ir nuostabus, šiltas žmogus. Tikiuosi tie žmonės ilgam liks mano gyvenime.
– O kokių kuriozinių situacijų atsitinka atlikėjo gyvenime? Ar dažnai?
– Na, man jų daug nebuvo. Gal vieną tokią paminėsiu: atvažiuojame į vieną miestelį koncertuoti. Numatytas akustinis koncertas, su pianisto akompanavimu. O įgarsintojai neparuošę man mikrofono, nes suprato, kad jei jau akustinis, tai mikrofono nereikia. Teko jiems labai greitai suktis, kad viską sutvarkytų.
– Gal gali atskleisti vieną kitą savo ateities planą?
– Su Vytautu planuojame sukurti ir išleisti albumą. Su akustine muzika, kur groja gyvi instrumentai. Dabar teks ieškoti rėmėjų šiam projektui. Ir, žinoma, noriu grįžti į koncertų sales. Pasiilgstu savo klausytojų, savo ištikimų gerbėjų.
– Tavo mylimiausia daina, be kurios neįsivaizduoji savo dienos?
– Tikriausiai tai ta Eurovizijos daina. Nors ji man kelia ir daug skausmingų prisiminimų. Pati gal mažiau ją dainuočiau, bet kur bebūčiau, manęs visuomet prašo ją atlikti.
– Pokalbio pabaigai, Ieva, iš mano anketos tau toks klausimas: keliais sakiniais nutapyk, prašau, savo autoportretą?
– Jame turėtų būti visos spalvos, – susimąstė Ieva. – Tik juodos jau turėtų būti žymiai mažiau negu buvo. Fone būtų daug gėlyčių. ( Čia Ieva nutilo). – Sunku kalbėti apie save. Esu nuoširdi, jautri, mylinti. Gal – per griežta sau. Esu moteris, gal todėl taip yra. Mes visuomet iškeliame sau daug reikalavimų.
Kalbėjosi ir iš pokalbio užrašė Saule Ra.Mi

KULTŪRA
Renginiai, susitikimai, žmonės
Vasario 16-tosios piknikas
💛 Praėjusį šeštadienį, vasario 17 d. Tenerifės lietuviai rinkosi piknikų aikštelėje Cho Pancho. 💚 Iš pat ryto vieni...
Tenerifės Lietuviai: Pasaulinė Cepelinų Diena Kalnuose
"Tenerifės Lietuviai: Pasaulinė Cepelinų Diena Kalnuose" Pirmąjį vasario sekmadienį lietuviai visame pasaulyje švenčia...
TOP italų restoranai Tenerifėje
Savo patarimais dalinasi Jolita Krickė ir Kelionės su vaikais TOP italų restoranai Tenerifėje Viena didžiausių...
Šventiniai renginiai šeimai Tenerifėje
Savo patarimais dalinasi Jolita Krickė ir Kelionės su vaikais Šventiniai renginiai šeimai Tenerifėje – mes Jums...
Helovino renginiai Tenerifėje
Savo patarimais dalinasi Jolita Krickė ir Kelionės su vaikais Tenerifėje Helovinas švenčiamas, bet ar žinojote, jog...
Nacionalinis judumo iššūkis
Sveiki, Tenerifės bendruomenės nariai!! Gyvendami bei atostogaudami Tenerifeje tikrai išeinama pasigerėti šios salos...
Liepos 6-oji Tautiškos Giesmės diena
Liepos 6-oji – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena Liepos 6-ąją mes, kaip ir...
Evelina Iljušonok | Būti kanariečiu su Saule RaMi
Vienas labiausiai mane sukrėtusių lietuviškų romanų buvo R. Gavelio „Vilniaus pokeris“. Tarp daugybės autoriaus...
Šeštadienio žygis Los Organos de la Orotava
Pagaliau žygis nauju maršrutu – Los Órganos de la Orotava (Orotavos Vargonai). Ryte pietinę salos dalį palikome...
Šeštadienio žygis Montana el Cedro
Šeštadienį prieš Velykas išsiruošėme į žygį maršrutu, kuris buvo aprašytas kaip lengvas ir tinkamas bet kokio amžiaus...
Šv. Velykos kalnuose
Šv. Velykos kalnuose! Su praėjusiomis Šv. Velykomis dar sykį Šventė kalnuose buvo nors ir vėsoka, tačiau itin smagi,...
Šeštadienio žygis Taborno – Tamadite paplūdimys – Taborno
Šį šeštadienį atradome naują, mums dar nematytą Tenerifės kampelį. Žygiavome maršrutu Taborno – Afur – Playa de...