Ingrida Martinkėnaitė

Savaitės svečias su Saule RaMi

Populiarioji kultūra – tai sąvoka, su kuria susiduriame kasdien. Turbūt, kiekviename savo žingsnyje galime įžvelgti populiariosios kultūros pėdsakus: įsijungę radiją, televizorių, nuėję į parduotuvę ar knygyną. Galime ją vertinti, nevertinti, susitapatinti, kas dažniausiai ir įvyksta, o gal apskritai neturėti nuomonės. Tačiau ir čia, tarp pop kultūros kūrėjų yra puikių darbštumo, atsidavimo, o šiuo atveju dar ir nuoširdžios draugystės pavyzdžių.

Gi šių metų pavasaris plačia koja žengęs per salą, dovanojo daugybę naujų pažinčių. Viena iš jų – su Ingrida Martinkėnaite, pop grupės „69 danguje” nare. Mūsų pokalbis su Ingrida iškart sužibo jaukiomis, šiltomis spalvomis. O pradėjome jį nuo palinkėjimo Tenerifės lietuvių bendruomenei.

– Aš labai džiaugiuosi už jus, – pradėjo pašnekovė. – Su grupe (69 danguje) esame aplankę daugybę pasaulio lietuvių bendruomenių. Gal labiausiai sužavėjo Los Angeles lietuvių bendruomenė. Prisimenu apsistojome pas kunigą lietuvį. Vakarais pas jį rinkdavosi lietuviai, po pamaldų kažkas pasidaro kavos, kažkas įsipila „drinką“, susėda aplink stalus, dainuoja lietuviškas dainas, nors niekuomet nėra buvę Lietuvoje. Tai nepaprastai jautru, nes kur bebūtum, tėvynės šauksmas yra labai stiprus, lietuvybės puoselėjimas labai svarbus ir sveikintinas. Todėl linkiu, kad jums nepritrūktų energijos, noro ir minčių veikti, mokyti vaikus lietuvių kalbos, dainuoti lietuviškas dainas, skaityti lietuviškas knygas. Turite labai didžią misiją – išeivijoje užauginti vaikus taip, kad jie didžiuotųsi esą lietuviais.

– Ingrida, tai jei su koncertais aplankėte daug pasaulio, tai mes Tenerifėje irgi turime vilties sulaukti jūsų grupės koncertų?

– Žinoma, – juokiasi Ingrida. – Kurią nors žiemą būtinai atvažiuosime su koncertu. Dabar gi turime labai trumpą vasaros koncertų sezoną Lietuvoje. Kiekviena diena suskaičiuota.

– Ingrida, pati esi tinklaraštininkė. Nustebau kiek daug skirtingos informacijos galima rasti tavo puslapyje. Ar seniai jis gyvuoja?

– Apie penkis – šešis metus. Dabar, prisipažįstu, esu jį šiek tiek apleidusi dėl dukrytės. Juk negaliu meluoti skaitytojams, kad vaikštau į sporto klubą sportuoti, kai to nėra. Pakilnoju namuose svarmenis, tas tiesa. Kita vertus, nuo pat vaikystės pati esu labai disciplinuota, užsiimu fizine veikla namuose. Vaikystėje labai svajojau tapti oro akrobate. Po to svajojau tapti cirko artiste, tai pati mokiausi visokių pratimų. Beje, nuo vaikystės nevalgiau saldumynų, o vėliau pradėjau domėtis, kodėl jie nesveika. Daug domiuosi maisto derinimu, bet esu nusistačiusi prieš visokias dietas. Žodžiu, taip kaupiu žinių bagažą. Gyvename laikais, kai informacija lengvai pasiekiama, žmonės noriai ja dalinasi. Mes pačios grupėje gyvename labai mergaitišką gyvenimą, tarp gražių drabužių, batelių, kosmetikos, bet grįžusios namo, turime mokėti išvirti sriubos, pagaminti maisto, suteikti pirmąją pagalbą vaikui susižeidus ir panašiai, – savo patirtimi dalinasi Ingrida.

– Visos esame labai skirtingos. Karina, pavyzdžiui, nei dienos negali be šokolado, aš būtinai turiu užvalgyti kas trys valandos, kitaip tampu žvėriuku. Nijolė apskritai valgo du kartus per dieną, bet visiškai savęs neriboja. Taip stebėdama savo drauges, stebėdama aplinką, analizuoju ir užrašau savo išvadas. Todėl ir tinklaraštis toks gausus informacijos.

– Ingrida, kiekviename tavo žodyje jaučiamas ilgesys merginoms, akivaizdu – seniai nebuvote susitikusios. O galėtum prisiminti kaip viskas prasidėjo?

– O, tikrai seniai nebuvome susitikusios, – susimąstė moteris. – Viskas prasidėjo dar tuomet, kai mes su Karina profesionaliai šokome kolektyve Todes. Tada ji su E. Bžesku pakvietė mane jungtis naujai veiklai. Tuomet prisijungė ir Nijolė. Pačioje pradžioje būtent Bžeskas mus mokė, kaip mes turime rengtis, kaip turime judėti, kalbėti, ką dainuoti. Žinoma, neapsieidavome be ginčų, be diskusijų. O dabar, štai skaičiuojame jau septynioliktus veiklos metus. Greitai savotiška „pilnametystė” bus. Būna, kad į koncertus ateina žmonės, kurie klausėsi mūsų savo vaikystėje. O dabar jau vaikus atsiveda.

– Iš gražių merginų jūs tapote labai gražiomis moterimis. O jūsų muzika kaip keitėsi?

– Labai nesikeitė. Apmaudu, kartais jau norisi dainuoti kažką kita, bet klausytojai vis prašo pamėgtų šlagerių. Toks uždaras ratas. Mes pačios nekuriame muzikos, ir tas vidinis poreikis dainuoti kažką naujo, kitokio taip ir lieka nesuprastas mums kuriančiųjų. Dar anksčiau, kai buvo rengiama daugiau didelių koncertų, pavyzdžiui „Išsipildymo akcija“, kai vykdavo daug visokių televizinių projektų, buvo didelis naujų dainų poreikis. Dabar tų projektų neliko, naujų dainų poreikis minimalus, todėl, matyt, kad jau ir mūsų stilius labai nebesikeis, – juokiasi Ingrida.

– Ingrida, negaliu nepaklausti apie kokius nors „paranormalius” įvykius jūsų kūrybinėje veikloje?

– Kad, atrodo, jau viskas papasakota. Pavyzdžiui, susitinkame važiuoti koncertuoti. Emocijos liejasi, visą kelią kikename, dainuojame ir galiausiai atvažiuojame lengvai pakimusios.

Dabar jau esame susitarusios, kad kelionėje susikaupusios tylėsime, medituosime, ir tik koncerto metu leisim sau pilnai išsikrauti. O šiaip smagiausia istorija buvo, kai vieno koncerto metu Nijolė netyčia man stuktelėjo alkūne į mikrofoną ir … nuskėlė dantį. Jos visos vos gali susilaikyti nuo juoko scenoje, o aš burnos praverti negaliu. Po koncerto naktį teko važiuoti pas odontologą… Visoms yra buvę įvairių bėdų, kartais fanai prišoka sveikinti, apsikabinti, ir net nepajunti, kaip mikrofonas stukteli per veidą. Turėjome ir nemalonų atvejį: du savo lagaminus su scenos rūbais, kuriuos buvome tik ką pasisiuvusios pas R. Kalinkiną, sudėjome į vienos draugės mersedesą. O jai bevažiuojant, kažkas nutiko su akumuliatorium, ir automobilis užsidegė. Draugė vos spėjo savo vaiką iš mašinos ištraukti. Gi mūsų lagaminai su naujais scenos rūbais sudegė. Sceninius drabužius tenka labai saugoti. Kartais, po koncerto jau visai jėgų nebūna, bet automobilyje jau niekada nepaliekame. Per daug brangu ir pavojinga.

– O dabar pakalbėkime apie Tenerifę. Suprantu, jog sala yra tavo mylimiausia atostogų vieta? – smalsauju aš.

– Pirmą kartą čia atvažiavau dar Marijai, vyresnei dukrai, mažai esant. Tą kartą aštuonis mėnesius čia užsibuvome, labai reikėjo poilsio pačiai ir dukra labai sustiprėjo, plaukti išmoko. Vėliau vis atvažiuodavome bent mėnesiui, nes juk vien tik lagaminus susikrauti – kiek darbo. Tada dukrą galėjau mokyti pati, dar nebuvo fizikos, chemijos pamokų. Dabar dėl pandemijos mokymas tapo nuotoliniu, todėl saloje esame jau antrą mėnesį. Jau ir mažąją sesutę turime. Jai čia taip pat labai gera.

– Ar turite savo mylimas vietas Tenerifėje? Mylimą maistą? Mylimą turgelį, ar ledų pardavėją?

– Mes dažniausiai apsistojame Puerto Santiago miestelyje, nes čia žiemą šilčiausia. Bet to – mažiau turistų. Bet anksčiau visas dienas leisdavau Mascoje. Kartu su Marija. Ji ruošdavo pamokas arba piešdavo, o aš su šviežių apelsinų sulčių puodeliu ir knyga galėdavau iki sutemstant ten išbūti. Ta vieta man yra tiesiog magiška. Tokia atstatanti energiją, pilna gyvybės. O dabar jau visur būta, viską esame apvažiavę, galime tiesiog „čilintis“, mėgautis saule, šiluma ir buvimu kartu. Bet, prisipažinsiu, kai šį kartą išlipome iš lėktuvo, tiesiog apsiverkiau iš laimės. Taip buvo gera, taip ilgai laukėme šios kelionės, buvo nuostabus jausmas.

O maistą aš labai mėgstu gaminti pati. Čia nuostabios daržovės, jūros gėrybės, jautiena nepaprastai skani, triušiena. Išmokau išvirti kanarietiškas bulvytes, „pafritiurinti“ kalmariukus. Jokių restoranų nereikia. Mano šeima tiesiog pražysta čia po mėnesio.

– Ingrida, dėkoju už pokalbį. Pabaigai noriu pakviesti tave tokiam žaidimui. Aš turiu savo anketą. Vieniems jos klausimų tenka daugiau, kitiems mažiau. Kelis paruošiau ir tau. Ar atsakysi?

Augini dvi mergaites, seki joms pasakas. Tad klausimas toks: kaip šiuolaikiniame kontekste skambėtų pasaka „Snieguolė ir septyni nykštukai“ arba „Mieganti gražuolė“, pavyzdžiui?

– Dabar prasti reikalai dėl covido – du namų ūkiai negali bendrauti, jei kalbėtume apie Snieguolę ir nykštukus. Užjūrio princas irgi keliauti negali. Mažoji dukra to nepajuto, bet Marijai jau teko grybžtelti tos naujos realybės: kaukių dėvėjimo, rankų dezinfekavimo. Ką ir kalbėti, mergaitės su močiutėmis negali pasimatyti. Praeitą vasarą mes daug koncertavome ir pamanėme, kad gal geriau nereikia susitikti su tėvais ir rizikuoti jų sveikata. O po to įvedė ribojimus, taip ir liko bendravimas tik internete. Taigi liūdnokos bus tos pasakos. Apskritai, romantikos šiuolaikinėse pasakose jau mažai. Dabar pasakos kibernetinės.

– Mokslininkai paskelbė, kad išrado vaistus nuo senėjimo. Tau paskirta išspręsti gyventojų pertekliaus problemą, nes net toks baisus virusas kaip corona, pasirodo, neefektyvus. Kaip elgsiesi?

– Ne, ne. Čia ne mano būdui, aš sėdėčiau ir verkčiau. Bet gal reiktų greičiau užkariauti Marsą, gal ten iškeltume žmonijos perteklių, jei jau toks bus, – juokiasi Ingrida.

Kalbėjosi ir iš pokalbio užrašė Saule Ra.Mi