Laurynas Jonušauskas

Svečias su Saule RaMi

Tikiu, kad mažai kas iš mūsų esame meno rinkos žinovai. O juk šią rinką sudaro didžiulis kiekis dalyvių: menininkų, kuratorių, kolekcininkų, investuotojų, kultūros politikos formuotojų, meno kūrinių saugyklų (muziejų, galerijų) darbuotojų, privačių galerininkų, meno aukcionų, meno mugių, festivalių organizatorių, žiniasklaidos, investicinių meno kūrinių fondų, meno edukacijos darbuotojų ir t.t.

Meno rinka pasaulyje yra neapsakomai didelė ir įdomi. Šiek tiek daugiau su ja susipažinti pakviečiau saloje viešėjusį humanitarinių mokslų daktarą, diplomatą, meno galerininką ir lektorių Lauryną Jonušauską.

– Nuo pradžių – kur prasideda toji meno rinka?

Meno rinka ten, kur vyksta prekyba meno kūriniais. Tur būt šiandieną žinomiausia meno mugė pasaulyje yra „ArtBasel“. Vaizdingas Šveicarijos miestas nuo 1970 m. kiekvieną birželio mėnesį tampa moderniojo ir šiuolaikinio meno namais. Būtent čia susirenka ryškiausi viso pasaulio menininkai, galerininkai, meno agentai, tie, kurie aktyviausiai veikia meno rinkoje. Žmonės čia susirenka susipažinti, paspausti vienas kitam ranką, pasidalinti naujienomis ir įspūdžiais, sužinoti, kur link juda meno rinka šiuo metu. „ArtBasel“ yra prekybos menu vieta. Pats jau septynerius metus aktyviai dalyvauju šioje meno mugėje.

Kita, sakyčiau ne mažiau reikšminga ir svarbi, bet tai jau ne komercinė meno scena, greičiau vieta, kur gimsta meno vardai, kalbu apie daugiau nei šimtą metų skaičiuojančią Venecijos meno bienalę. Tai vieta, kurioje prestižiniu „Auksiniu liūtu“ buvo apdovanota lietuvių opera „Saulė ir jūra“, dabar sėkmingai keliaujanti po pasaulį.Turime labai didžiuotis, kad būdami maži su itin menkai išvystyta Lietuvos meno rinka sugebame laimėti tokį prestižinį prizą. Džiugu, kad Lietuvoje yra itin gabių žmonių.

Dabartinę Lietuvos meno rinkos situaciją būtų galima palyginti lygiagrečiai einančias dvi kryptis – greitkelį, kuriuo greitai važiuoja automobiliai ir upę, kurioje plaukia barža. Jei greitkeliu važiuoja mene aktyvus Vakarų pasaulis, tai mes sėdime baržoje.

– Kodėl taip yra? Kodėl mes taip „buksuojame“?

– Buksavimas turi savo pagrindimą. Vienas bičiulis iš Vakarų Europos į mano klausimą, kuo skiriasi vakarų europietis, nuo rytų europiečio, man atsakė: „mes investuojame, o jūs išleidžiate“. Lietuvoje dar esame įsicementavę buitiniame lygmenyje ir, greičiausiai, tai dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, esame gana žemame psichologinio saugumo lygmenyje. Investavimas į ateinančias kartas, jų švietimą, ateitį dar nėra norma. Sovietinis palikimas dar labai gajus mūsų visuomenėje, – tęsia Laurynas. –Tie dalykai ir nusako, kokioje vietoje Lietuvoje yra menas ir jo rinka – jo dar tik užuomazgos. Jei viso pasaulio meno rinka yra maždaug 68 milijardai USD per metus, tai Lietuvoje susiveda į vieną Renuaro ar Chagallo nedidelį paveikslą – iki 3 milijonų eurų.

– Pasauliniu mastu Lietuvos meno rinka yra itin maža. Ar tai nėra tiesiog meninio išprusimo stoka Lietuvoje? Domėtis menu mums tikrai yra ne iš svarbiausių užsiėmimų?

Domėjimasis menu yra labai individualu. Tačiau kuo labiau edukuota visuomenė, tuo ji sveikesnė. Būtų smagu, kad meno pasiūla ir natūralus poreikis domėtis ja, Lietuvoje būtų kur kas didesnis. Kai jau bus užpildytos visos terpės, kai bus pastatyti visi namai ir pradėsime nuobodžiauti, tuomet gal atsiras poreikis domėtis menu, edukuotis ir investuoti į jį. Daug gerų dalykų atsiranda iš tingėjimo, kai neturi ką veikti. Lietuvoje dar mažai kolekcininkų, galerijos silpnos. Vienintelis meno reiškinys Lietuvoje yra ART Vilnius. Lietuvoje, pagal gyventojų skaičių, turėtų būti bent šimtas kolekcininkų, kurie dalyvautų parodose, diskusijose. Juk tai stimuliuoja kūrėjus, galerininkus. Bet jų nėra. Taip ir nukenčia renginių kokybė, pati rinka. Paskutinius trisdešimt metų pagrindinė tendencija Lietuvoje yra investicijos į NT. Investuoti į „plytą“ yra lengviausiai suprantama. O investuoti į meną jau reikia tam tikrų specifinių žinių, jau nekalbant apie tai, kad menas turi patikti.

– O kaip tampama kolekcininku?

– Dažniausiai pradžia būna nuo potraukio ir nevalingo ir emocinio įsigijimo kas patinka. Po kurio laiko, atsiradus jau tam tikram kiekiui kūrinių, pradedi galvoti kokiu tikslu renki, pradedi sisteminti, išgryninti kūrinius pagal menininkus, laikotarpius, sroves, mokyklas ir pan. Einantis meno kolekcininko keliu pradeda lankytis meno mugėse, parodose, bendrauti su meno ekspertais. Aktyvi prekyba meno kūriniais apskritai prasidėjo tik prieš kelis dešimtmečius. Nuo tada ji bendrai paaugo maždaug 1000 procentų. Investicija labai viliojanti. Tačiau aš primygtinai siūlau tartis su meno ekspertais, nuolatos dirbančiais meno rinkoje, ypač prekyboje. Aš pats dirbu nuosaikiose rinkose, įvertindamas rizikas ir mažindamas jas iki minimumo.

– Laurynai, papasakokite detaliau, kokia yra meno rinka Lietuvoje šiandien, 2021 metais ir kokios yra investavimo į ją taisyklės?

Na Lietuvoje jau truputėlį minėjau, ta rinka kol kas tik stabilioje formavimosi būsenoje. Net ir menas, meno kūriniai dar yra labai lokalūs ir ganėtinai nebrangūs. O, tarkime, pasaulyje, vidutinė meno kūrinio kaina šiai dienai yra apie 24 000 eurų. Lietuvoje gi, apytikriai apie 500 – 1500 eurų. Brangiausiai, už 150 000 EUR  oficialiai parduotas meno kūrinys Lietuvoje yra M.K.Čiurlionio 1906 m. fluoroforto technika atliktas kūrinys „Apsnigtas kaimas“. Gal ir atrodo įspūdinga suma, tačiau regione pagal meno kūrinių kainų rekordus esame vidutiniokai, gal net žemiau.

– Kalbant apie investavimą – kolekcijos formavimui ar tiesiog kūrinių rinkimui su mintimi kažkada juos sėkmingai realizuoti, rekomenduotina savo pasirinkimus išskaidyti į tris krepšelius: konservatyvų, subalansuotą ir rizikingą. Konservatyviam krepšeliui renkamės kūrybiniame laike uždarytus menininkus, pripažintus klasikus. Subalansuoti – lokalūs klasikai, galerijų ir menotyrininkų vertinami, stabilūs savo rinkos aukcionų pardavimuose. Rizikingi – jaunieji ir šiuolaikiniai menininkai, lipantys karjeros laiptais meno rinkoje. Dažnas jų savo menininko karjerą pradeda užsienyje. Bet jų kūrybos kelias nebaigtinis, neaiškus, daugiausiai paremtas lūkesčiais ir kažkur brėžiama perspektyva. Pastarųjų kainos prieinamos daugumai ir jų galimas finansinės vertės augimas yra didžiausias. Tačiau auga ne visi, tik stipriausi, ir juos reikia įžvelgti.

– Laurynai, viename savo interviu minėjote, kad meno rinką judina pasaulio ekonomikos svyravimai, krizės, bankrotai, sutuoktinių skyrybos, pasikeitęs informacinių technologijų išugdytos kartos paveldėtojų požiūris į meną. Tačiau šiandien turbūt visi absoliučiai pripažįsta, kad gyvenimas nebeteko stabilumo. Mes praktiškai niekas nežinome, kas bus rytoj. Ar šiandien meno rinka yra judri?

(„ArtBasel“ ir UBS AG ataskaitoje pažymima, kad 2009 metais dėl pasaulinės finansų krizės milijardierių skaičius Žemėje sumažėjo 30 proc., o bendras jų turtas sumažėjo 45 proc. 2020 metais milijardierių skaičius išaugo 7 proc., o jų turtas – 32 proc.)

Taip, ir meno rinkoje yra mados. Dabar „trendas“ yra juodųjų menas, Afrikos žemyno menininkai, moterų menininkių kūriniai ir panašiai. Nemažai yra spekuliacijos, todėl rekomenduoju neskubėti, labiau mėgautis menu, nei bėgti pagal meno rinkos šauklius. Esant ekonomikos svyravimams, augant infliacijai, geriausia savo lėšas laikyti saugiuose investiciniuose aktyvuose ir menas yra vienas jų. Tai yra saugus investavimo kelias, tik pabrėšiu, nereikia bėgti paskui kiekvieną reklamos dvelksmą, jei pačiam trūksta žinių, visada geriau remtis tuo, kas šioje srityje galėtų būti geras patarėjas. Jei, Saule, nori saugiai įsigyti vertingą meno kūrinį, kreipkis, patarsiu.

– Smalsu, o ar yra kokia nors pasaulyje statistika apie neįvykusius sandorius būtent dėl tokių „pardavėjų grandinių“, kuriose viena iš grandžių gali būti visiškai nesiorientuojantis žmogus?

– Nėra tokios statistikos, nors tokių atvejų tūkstančiai. Kiekvieną dieną gaunu laiškų. Vieni būna rimti užklausimai, kiti „feikiniai“. O dar nepamirškime „juodosios rinkos“, kur nelabai sąžiningi prekeiviai bando parduoti netikrus darbus meno rinkoje mažai patyrusiems Rytų europiečiams. Ypač tas klesti su rusų menu. O ir Lietuvoje, kiek pažįstame tautiečių, kurie Paryžiaus ar Briuselio blusturgiuose nusipirkę paveikslus, džiaugiasi „Wow, ką aš čia nusipirkau taip sėkmingai“. Arba, kiek Lietuvoje yra nupirkta S.Dali darbų? O juk didžioji jų dauguma garantuotai yra tik kserokopijos. Nežinojimas kartais brangiai kainuoja, – sako Laurynas.

– O sakykite, perkant meno kurinį tiesiai iš autoriaus, vertėtų pirkimą kažkaip „įforminti“? Kad ir dėl autentiškumo? Nes, tarkime, Lietuvoje, giminių krašte, apeiti galeriją tai natūralus dalykas.

– Pamokantis pavyzdys: Andy Warhol draugui padovanojo savo kūrinį, kartu nusifotografavo, ant jo užrašė dedikaciją. Po kurio laiko, jau mirus Warhol‘ui, draugui prireikė užsitikrinti autentiškumą (nepamenu, gal norėjo parduoti) ir jis kreipėsi į tuo metu veikusį Warhol‘o fondą. Jis atmetė kūrinį kaip ne Warhol’o. Fondas pripažino, kad nuotrauka autentiška, kaip ir ranka ant kūrinio užrašyta dedikacija, bet kūrinys ne Warhol‘o. Kiek pamenu, šis kūrinys niekur nebuvo užfiksuotas kaip Warhol‘o kūrinys. Savininkas buvo įtrauktas į ilgalaikius teisminius procesus, siekiant įrodyti kūrinio autentiškumą. Šiuo metu fondas lyg jau ir nebeveikia ir nelabai žinau kuo visa tai baigėsi. Atsakant į tavo klausimą pažymiu, kad reikia kūrinio įsigijimą tiesiogiai iš menininko įforminti (sutartis, autorinis patvirtinimas/sertifikatas). Dažniausiai autentiškumo klausimai iškyla tokiems kūriniams, kurie nedalyvauja parodose, nėra minimi literatūroje, o mielai visą laiką leidžia savo gyvenimą kolekcininko namuose.

– 80 proc. pasaulio meno lobių, nugulusių į privačias kolekcijas, yra laikomi Šveicarijos, Prancūzijos, Liuksemburgo saugyklose. Kodėl? O ne smagiau, kad tavo kaip savininko pavardė puikuotųsi kokiame nors muziejuje šalia ten eksponuojamo kūrinio?

Taip, dauguma investicinių meno kūrinių ir perkami yra laikomi saugyklose ir parduodami toliau laikomi saugyklose. Nemanau, kad tai susiję su kažkokiomis baimėmis. Greičiausiai – mokestiniai dalykai, kalbant apie Šveicariją. Saugyklos yra neapmokestintos zonos. Bet likusieji 20 procentų, kurie yra matomi, dar yra ypatingai didelis skaičius. Kasmet į meno rinką išeina apie 500 000 naujų meno kūrinių, dalyvaujančių komercinėje veikloje. Sukuriama turbūt šimtą kartų daugiau. Kalbu apie vertinamus autorius. Prieš penkerius metus kažkur skaičiau, kad pasaulyje kiekvieną dieną atsidaro po vieną naują muziejų. Ypač Azijos šalyse. Sotheby‘s ir Christie‘s spėriai atidaro ofisus nuo Dubajus iki Tokijo. Judėjimas abipusis: siūlomas tiek vakarietiškas menas naujiesiems Azijos milijonieriams, tiek vakariečiams – naujieji Azijos talentai. Mes gi turime vienintelį privatų Mo Muziejų. Labai norėtųsi, kad jiems nepritrūktų lėšų tą veiklą tęsti. Muziejų išties atsidaro labai daug, todėl, kad yra labai daug pinigų, kurie nuolat nuvertėja. Pasaulyje žmonės deda pinigus į alternatyviąsias investicijas: auksą, sidabrą, vyną ir meną. Pasižiūrėkite, kiek trilijonų pastaruoju metu yra spausdinama. Net bankuose laikyti savo santaupas yra per brangu. O meno kūriniai nėra apmokestinti, jų laikymas neturi išlaidų – pasikabinai ant sienos ir grožiesi.

– O galite keliais sakiniais apie „madingąjį meną“ papasakoti?

Dažniausiai tai yra menas „kabantis tarp spintų namuose“. Kai menininkai tapo pagal tuo metu aktualias temas, madą, arba kuria konkretiems interjerams, kaip sugalvojo interjero dizaineris. Taip, tokie kūriniai yra lengvai skaitomi, malonūs akiai. O ir dailininkai patenkinti, nes gali daug darbų parduoti. Bet apie tokį meną nerasite jokių straipsnių pas menotyrininkus ir jo nėra jokiose rimtose kolekcijose. Tokie dailininkai turi patys save reklamuoti, daryti šou, žodžiu, garsiai rėkti. Ir tai labai matoma pas mus Lietuvoje. Dailininkai daro viešas akcijas, susikviečia žiniasklaidą, dovanoja savo paveikslus, tarkime, vaikų namams. Jie stengiasi įsiamžinti, tapti žinomais ir madingais. O pirkėjai ant to „užkimba“ – va, visai smagu būtų tokį dailininką turėti savo namuose. Ir tai yra gyvenimo padiktuotas reiškinys. Tai nei blogai, nei gerai. Kiekvienas menininkas nori oriai gyventi ir ieško tam galimybių. Ne kiekvienam menininkui juk atsidaro muziejaus ar galerijų durys.

– Laurynai, bet Lietuvoje dauguma menininkų taip dirba.

– Ko gero tu teisi. Menininkui svarbiausia yra patekti į galeriją. Bent jau taip yra pasaulyje. Nes galerija jį veda, „stumia“. O pas mus galerijos yra ganėtinai silpnos. Mūsų privačios galerijos negauna paramos iš Kultūros tarybos. Ir menininkai yra ne paties aukščiausio lygio. Nebijokime to pripažinti. Visi yra labai neužtikrinti. Menotyrininkai taip pat dažnai nepasako, kad „karalius nuogas“. Taip žmogus įsigyja paveikslą, tikėdamasis savo vaikams ir anūkams palikti jį kaip gerą investiciją, o darbas dažnai tinkamas tik kabėti tarp spintų.

– Vėlgi jūs nei vienam kolekcininkui nepatariate pernelyg žavėtis madingu menu ir madingais menininkais – tais, apie kuriuos šiandien visi garsiai kalba, tai kaip tuomet su pavasarį parduotu brangiausiu skaitmeniniu paveikslu, juk čia tik mada?

Christie’s namai online pardavė pirmą visiškai skaitmeninį kūrinį „Everydays – TheFirst 5000 Days“, sukurtą Mike Winkelmann, kitaip – Beeple. Statymai (bids) prasidėjo nuo 100 USD. Per pirmas 8 minutes buvo 21 statymas, iš kurių 18 buvo nauji Christie’s klientai. Per valandą kaina pašoko nuo 100 USD iki 1 milijono USD. Už kūrinį buvo galima mokėti ir ETH kriptovaliuta. Sunku dar patikėti, kad taip greitai plečiasi meno pasaulis. O kūrinys buvo parduotas už 69 mln. USD ir įsigijo jį investuotojai iš Singapūro. Tačiau skaitmeninio meno mada dar neatėjo, nors Mike Winkelmann yra gerai žinomas meno pasaulyje. Pats skaitmeninis menas gyvuoja gal apie keturis metus. Tačiau jie buvo ignoruojami meno banginių. Čia pandemija pagreitino pokyčius, kurie būtų atėję vėliau. Visa meno rinka yra dideliuose pokyčiuose – pardavimai „online“ padidėjo 40%. Per „online“ pardavimus, Sotheby‘s savo pardavimus padidino 400%. Ateina nauja karta žmonių, kurių visas gyvenimas yra internete. Jie kuria naujas taisykles.

-Tarkime, šiandien man visai patraukli tapo mintis investuoti į meno kūrinius, bet iš mūsų pokalbio supratau, kad nevertėtų to daryti turint tik paviršutiniškas žinias apie menininkus, apie investicinį meną apskritai negalima pasikliauti tik savo emocijomis. Tikiu, kad šis mūsų pokalbis paskatins ne vieną skaitytoją kiek kitomis akimis pasižiūrėti į šią sritį, kuri tokia nepaprastai įdomi. Gal būt mums reikės dar vieno susitikimo ir dar vieno interviu. Laurynai, o šio pabaigai – Jūsų, diplomato, mokslininko, tarptautinio lygio meno žinovo, palinkėjimas mūsų jaunai bendruomenei.

– Kiekvienam išvykusiajam noriu palinkėti nepamiršti savo šaknų. Saugoti ir gerbti savo tradicijas šalia tradicijų šalies, kurioje dabar esate. Stenkitės puoselėti savo kultūrą. Kitas labai svarbus aspektas – žodis „bendruomenė“. Mūsų stiprybė yra palaikyti bendruomeniškumą. Trečias dalykas – ką malonaus gali nuveikti, gyvendamas svetur – tai plėsti savo kultūrą, savo žinias, tuo pačiu kalbant apie savo šalį, savo kultūrą, gastronomiją kitoms tautoms. Lietuvių yra labai nemažai išvykusių iš Lietuvos ir garsinti mūsų šalį, menininkus, mūsų atlikėjus turėtų būti kiekvieno maloni pareiga. Kita vertus, nesu kietas etnocentrizmo šalininkas, suvokiu, kad mes visi esame Žemės gyventojai, ir beje, tarpusavyje glaudžiai susieti, todėl ir mano bendruomenės suvokimas yra gana plati sąvoka, kurioje dominuoja humanizmas. Visu pirma – pagarba žmogui.

– Tikrai lietuvių yra nemažai išvykusių, todėl negaliu nepasidomėti, o kokie dabar yra ryškiausi išeivijos menininkai lietuviai?

Taip, turime menininkų, kurie kuria už Lietuvos ribų, stiprina kaip menininko savo pozicijas ir tuo pačiu duoda žinią iš kokios jie šalies yra. Sunku pasakyti ar dabar kuriančius užsienyje galima vadinti išeiviais, nes dabar pasaulis taip yra sumažėjęs, kad gal jie tiesiog gyvenimo kelionėse. Išskirčiau gal Žilviną Kempiną, Svajonę ir Paulių Stanikus, Kęstutį Zapkų. Jų yra daugiau, nieko nenoriu įžeisti, tik pasidžiaugti, kad tikrai jų yra daugiau.

Kalbėjosi ir iš pokalbio užrašė Saule Ra.Mi

Saulė RaMi

Saulė RaMi

Valdybos narė

Kultūra, ryšiai, renginiai

 

2022 02 04 Publikuota ir vizualizuota Danguolė Karpavičienė

KULTŪRA

Renginiai, susitikimai, žmonės

X