Lyra Puišytė - Bostroem

Pasibaigus oficialiesiems Lietuvos dienų Kanaruose renginiams, su Lyra pabėgome nuo dalyvių šurmulio. Vienoje pusėje griaudėjo muzika, kitoje šniokštė vandenynas, krykštavo vaikai. Vakarėjančios saulės spinduliai dangų virš salos dažė milijonu raudonų atspalvių. Už valandos mūsų laukė lietuviškas koncertas su iš Lietuvos atvykusiu skrabalų maestro. 

Mūsų pokalbis kažkaip natūraliai prasidėjo apie vaikus. 

– Lyra, kiek žinau, diplomatų rotacija vyksta kas trys – keturi metai. Pati turite du paauglius. Kaip susitvarkote jūs, kaip prisitaiko jūsų vaikai prie to pastovaus vietos keitimo?

– Nežinau, ar tai jų laimė, ar nelaimė, bet taip susiklostė, kad mūsų vaikai jau nuo pat mažumės su mumis keliauja. Dar ankstyvoj vaikystėj prižadėjau, kad mes apkeliausime visą pasaulį ir jiems tai pasirodė labai smagu. Vaikai išmoko daug kalbų. Mano vyras švedas, namie kalbamės švedų ir lietuvių kalbomis. Mokyklose mokosi anglų kalba, o ir ketverius metus gyvenome JAV, vyresnysis ten ir prancūzų kalbą pradėjo mokytis. Prieš beveik dvejus metus atvykome į Madridą, abu mokosi ispanų kalbos. Laimė yra tai, kad vaikai lengvai prisitaiko prie pasikeitimų, gana lengvai susiranda draugų, lengvai socializuojasi.

Bet iš kitos pusės, matai viso šito kainą, ateityje jiems gali būti sunku rasti vietą, kurią galėtų vadinti namais. Paauglystės metais jiems reikia stengtis pažinti save, o mes juos vis į naują šalį, į naują kultūrą įmetame. Dar man svarbu ir lietuviškumą išlaikyti. O ir švediškumą (juokiasi). Taigi, nelengva jų dalia.

– Kiek metų jūs jau dirbate diplomatinį darbą?

– Oi, labai seniai. Užsienio reikalų ministerijoje dirbu nuo 1994 metų. Tai tokia patirtis: pirma rotacija – lagaminas. Antra – dvylika dėžių. Trečia – konteineris. Tačiau tame ir pliusas yra: ne tik kaupi daiktus, bet ir kas trejus – ketverius metus gali juos peržiūrėti, atsikratyti nereikalingų, apsivalyti, – juokiasi Lyra. – Buvo, kad grįžome į Lietuvą iš Švedijos, po metų, čia palikę dalį daiktų, kraustėmės į Ispaniją, po trejų vėl grįžome į Lietuvą ir kai 2014 m. turėjome vėl kraustytis į Briuselį, ant vienos dėžės pamačiau užrašyta „2007 metai“. Ir suprantu, kad tos dėžės nejudinau septynerius metus. Atidariusi radau vyro močiutės dovanotus varinius indus. Dabar jie su mumis Madride – labai tinka nuomojamame name andalūzišku stiliumi įrengtame rūsyje. 

– Prie daiktų nereikia prisirišti, – tęsia Lyra, – prisirišti reikia prie žmonių. Esu gimusi Eržvilke, Jurbarko rajone. Jau žemaičiai, ir nors tik trys kilometrai nuo Aukštaitijos ribos (jurbarkiečiai yra aukštaičiai vakariečiai), bet niekada nebandykite supainioti „jurbarkiškio“ su „eržvilkiškiu“ (juokiasi). Iki šiol man tai labai brangi vieta, jos žmonės, visuomet stengiuosi ten grįžti, aplankyti. Turiu gražią grupelę vaikystės draugių, su kuriomis esame labai artimos iki šiol. Per pandemiją, kai visi turėjome gražaus laiko, šeštadieniais rinkdavomės pasivaikščioti. Viena draugė Jurbarke, kita Londone, trečia Vilniuje, mano sesuo jungdavosi iš Šveicarijos. Taip susijungusios online, mes vaikščiodavome ir kalbėdavomės. Labai smagios tokios patirtys su artimais žmonėmis, palengvinusios izoliacijos laiką. 

– Lyra, aš apie diplomatiją žinau tik tiek, kiek esu skaičiusi knygose, ar mačiusi kino filmuose. Kas jums yra diplomatija? Pašaukimas, karjera, gyvenimo būdas? Štai, tarkime, rašytojas teologas Federikas Buckneris yra pasakęs, kad „pašaukimas prasideda ten, kur tavo gilus džiaugsmas sutinka pasaulio poreikį“.

– Tai yra gyvenimo būdas, – kiek pamąsčiusi sako Lyra – bet pagal šį Bucknerio apibūdinimą, tikiuosi, kad ir pašaukimas. Nors jį gali sau bet kurios profesijos žmogus prisiderinti, jei jo veikla nuoširdi ir teikia pasitenkinimą pačiam žmogui ir aplinkai. Man labai patinka tai ką darau ir, tikiuosi, savo darbu bent šiek tiek atsiliepiu į „pasaulio poreikį“. Mes susitinkame su daugybe žmonių visame pasaulyje. Ir mūsų pareiga parodyti Lietuvą visomis gražiausiomis jos spalvomis, pristatyti visas galimybes. Ir turi tikėti tuo ką darai, ką sakai. Sunku būti geru diplomatu jeigu esi intravertas ir nemėgsti bendrauti. Diplomatijoje tai ypač svarbu, nes reikia kaip galima geriau reprezentuoti Lietuvą, padėti mus suprasti, geriau pažinti, įtikinti, surandant tinkamiausius argumentus ar tiesiog žodžius. Man pasisekė, nes teko dirbti valstybėse, kurios Lietuvą supranta ir palaiko. Kolegoms, kurie tarnybą atlieka mažiau demokratiškose ar tolimesnėse šalyse, reikia dar daugiau pastangų.

– Kokia yra diplomato rutina?

– Labai įvairi, sunku ir rutina pavadinti. Ir diplomatų yra įvairių. Yra konsulinis darbas, kuris dažnai sunkus psichologiškai, bet tuo pačiu ir keliantis didelį pasitenkinimą. Pirmoje rotacijoje dirbau konsule ir, būdama ja, jaučiausi labai naudinga. Yra labiau rutininiai konsuliniai darbai: keisti pasus, registruoti santuoką ar kūdikio gimimą. Bet yra ir sunkių, sunkiau sprendžiamų ir tikrai esi laimingas, galėdamas padėti konkrečiam žmogui patekusiam į bėdą. Dabar mūsų konsulinė tarnyba turi daug patirties, sukurta visa pagalbos sistema, bet ankščiau, dar prieš mūsų įstojimą į Europos Sąjungą, dirbdamas ambasadoje buvai gana vienišas, sprendžiant problemas. Ir ne todėl, kad niekas tau nenorėjo padėti, tiesiog visi mokėmės. Ir kai atmenu 1999-2001 metus Ispanijoje – kiek žmonių buvo atvežti ir palikti čia likimo valiai, išnaudojami, viena grupė buvo palikta tiesiog su naminėmis šlepetėmis naktį išlipusi, kad juos vežęs automobilis užsipiltų benzino. 

Ir tai nebuvo blogiausias variantas. Teko po miestą ieškoti ir rūpintis nepilnamete mergina, kuri buvo tiesiog pagrobta ir atvežta verčiant dirbti prostitute. Dirbant su konkrečiais žmonėmis, pamatai konkrečią naudą ir tai teikia didžiulį pasitenkinimą. Antroje rotacijoje, Švedijoje, buvau patarėja politiniais klausimais ir šiuo atveju pradžioje yra sunkiau suprasti savo naudą Lietuvai. Nes ne iš karto matai rezultatą. Bet po to pamatai, kad tavo pastangos, nors kartais ir maža dalimi, bet prisideda prie šalių ir jų žmonių suartėjimo, geresnio vieni kitų pažinimo, įvairiapusio bendradarbiavimo, bendrų projektų vykdymo. O tikslas, kad ir kaip pompastiškai tai skambėtų – Lietuvos ir jos žmonių gerovė.

Tokie renginiai ir susitikimai, kaip šiomis dienomis buvo Tenerifėje, pažymint Lietuvos ir Ispanijos diplomatinių santykių šimtmetį – taip pat didelė diplomatinio darbo dalis. Tai ne tik istorinės datos pažymėjimas, tai ir darbas ateičiai: užmegzti naujas pažintis, ieškoti kelių ekonominiam bendradarbiavimui, kultūriniams mainams, turizmo į Lietuvą skatinimui. Bet tam, kad tokie renginiai įvyktų – reikia įdėti daug kasdienio darbo, pasiruošti jiems. 

Nors mane visuomet labai domino visa literatūra, tiek grožinė, tiek dokumentinė apie diplomatų darbą Šaltojo karo laikais. Dabar jau nenaudojame tokių slaptų ženklų, bent jau aš (juokiasi). Geras diplomatas tiesiog turi būti labai empatiškas, turėti gerą intuiciją ir matyti kiekvieną niuansą, kas vyksta aplinkui.

– Anksčiau išvardinote šalis, kuriose jau teko atstovauti Lietuvą. Tai trys karalystės ir JAV. Kuo skiriasi protokolai karalystėje ir respublikoje?

– Protokolas yra protokolas, nors kiekviena šalis turi savo niuansų,- pradėjo Lyra, – savo darbą URM pradėjau Protokolo skyriuje, po kelių rotacijų vėl grįžau ten. Ir Briuselyje dirbau ES Vadovų tarybos pirmininko protokole. Aišku, Karalystėse yra senos tradicijos. 

– Bet reveransą reikėjo išmokti daryti?

– Ne, nereikėjo. Nes, tarkime Ispanijoje, karališkai šeimai reveransą paprastai daro tik Ispanijos piliečiai, pavaldiniai. Diplomatai nedaro. Vienas iš mažų skirtumų, pavyzdžiui, toks, kad Švedijos karaliui privalai paduoti ranką su pirštine, o Ispanijos karaliui atvirkščiai, negalima tiesti rankos su pirštine. 

– Šiais laikais protokolas tampa vis labiau demokratiškas. Bet Ispanijoje yra labai įspūdinga ir viena iš seniausių ambasadorių skiriamųjų raštų teikimo ceremonijų. Teko dalyvauti ambasadoriaus V. A. Dambravos skiriamųjų raštų teikimo ceremonijoje. Nuo Užsienio reikalų ministerijos per Plaza Mayor diplomatai važiuoja karietomis iki Karaliaus rūmų: ambasadorius vienoje karietoje, visas „stafas“ – kitoje karietoje. Aš tuo metu ambasadoje buvau vienintelė diplomatė. Taigi, sėdžiu visa jauna, garbanota karietoje, per langą dairausi, o mergaitė pribėgusi man: „Princesa! Princesa!” Buvo labai smagi akimirka. Kai įteikiau savo skiriamuosius raštus Ispanijos Karaliui, taip pat buvo labai jaudinanti ceremonija – išpuošti rūmai, važiavome su senoviniais automobiliais, palyda su žirgais, pusės valandos pokalbis su Karaliumi. Karietų neturėjome dėl covido, bet tai nesutrukdė pajusti tos dienos svarbos. Manau, tam ir reikalingas Protokolas – išlaikyti tradicijas, tvarką, suteikti renginyje dalyvaujantiems žmonėms komfortą, bet ir pabrėžti įvykio ypatumą. Apskritai, Ispanijoje labai populiaru, kai svarbius, tarptautinius renginius atidaro pats Karalius, žmonėms, ypač ne iš Karalysčių, tai labai imponuoja.

Yra ir kitų įdomių skiriamųjų raštų teikimo tradicijų. Aš šiuo metu taip pat esu ambasadorė Andorai. Jau įteikiau skiriamuosius raštus Urgelio vyskupui, kuris kartu su Prancūzijos Prezidentu yra Andoros bendravaldis. Dar turėsiu juos vežti ir į Paryžių. 

– Dar vienas klausimas, kuris artimai susijęs su šia tema: jūs, kaip diplomatė, pastebite, ar Vakarų pasaulis apskritai supranta, kokį karą šiuo metu kariauja Ukraina? Su kokiu blogiu kovoja?
– Manau, kad dabar jau suvokia. Nesuvokė, kai jis prasidėjo 2014 metais. Žino, bet nesuvokia. Mes nedavėme gilaus paaiškinimo. Nei Ukraina nedavė. Kai mes sakėme, kad fašizmas ir nacionalizmas Rusijoje mažai skiriasi, mus vadino „rusofobais“. O dabar pagaliau atsivėrė akys. Deja, labai didelę kainą moka už tai Ukraina ir jos žmonės.

– Lyra, o dabar nerimtas klausimas, irgi įspūdis po šimtmečio renginio, kai pasisakyti buvo pakviestas vieno Tenerifės universiteto profesorius. Ir jis kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo. Aš, tarkime, neturiu tokios patirties tiek ilgai klausytis sauso pranešimo, skaitomo iš lapo. O kaip jūs, dalyvaudama dešimtyse panašių renginių reaguojate į tokius nepabaigiamus pranešimus?

– Žiūriu į tai kaip į galimybę kažką naujo išgirsti, sužinoti. Priimu tai kaip dovaną, kai gali susipažinti, išgirsti daugybę skirtingų žmonių, skirtingų specialistų, įvairiausių temų. Ir jaučiu empatiją, nes suprantu, kaip nelengva išlaikyti auditorijos dėmesį. Na, bet aišku, kad niekas nėra apsaugotas nuo miego priepuolio renginio metu, tik svarbu, kad jokia kamera neužfiksuotų (juokiasi).

– O kokia muzika, kokios knygos jus įkvepia?

– Knygos įvairiausios. Viename iš šių dienų renginių pristatėme ispanų rašytojo knygą apie Lietuvą „Entre corazones de ambar“  (Tarp gintarinių širdžių), apie dviejų ispanų žurnalistų kelionę ir potyrius 1991 m. Lietuvoje. Pasistengiau šiek tiek perskaityti iki susitikimo su rašytoju ir matau, kad kažkokias jo mintis galiu pritaikyti ir savo darbe. Ir taip su visomis knygomis. Apskritai daug skaitau nuo vaikystės, mano mama, lietuvių literatūros mokytoja, visuomet duodavo papildomų užduočių, pavyzdžiui – dešimt Salomėjos Nėries eilėraščių išmokti mintinai, – juokiasi moteris, – prie tėčio lovos, be kitų knygų, visuomet gulėdavo Šekspyro tomas. Namuose turiu daug poezijos knygų, ypač paveldėtų iš tėvų. Taip pat, kaip minėjau, labai mėgstu knygas apie šnipus, tikrus ir ne. O muzika taip pat įvairi, net stengiuosi pasiklausyti ir beveik galiu suprasti vaikų klausomą muziką, pavyzdžiui rap‘ą, ypač ankstyvąjį. Jei reiktų išvardinti labiausiai patinkančius muzikantus ar grupes, sakyčiau Leonard Cohen, Johnny Cash, Queen, GreenDay, Guns&Roses, Eels, bet ir flamenko labai mėgstu, lietuvių bardus, Keistuolius. 

– O pavyksta su vaikais susitarti?

– Pavyksta, kartais sunkiau, kartais lengviau, bet dažniau lengviau. Geri jie. Mano vyresnysis, būdamas penkerių jau buvo gyvenęs trijose šalyse ir penktame savo kambaryje, bet kažkaip į viską visuomet žiūrėjo ir žiūri labai filosofiškai. Diplomatų vaikams tikrai yra nelengva. Man pasisekė, kad mano vyras, mums išvykus į kitą šalį rūpinasi namais, buitimi, vežioja vaikus į būrelius. Jis man stiprus užnugaris. Todėl man daug lengviau realizuoti save.

– Jūs paminėjote ambasadorių dr. V.A. Dambravą. Mažai Lietuvoje žino, kokio ryškumo tai buvo diplomatas. Ką jūs pamenate iš darbo su juo?

– Auksinę taisyklę, kurią jis man pasakė tais laikais, kai mes ambasadoje Madride 1999 m. tebuvome trys darbuotojai, ir man be politinių ir ekonominių užduočių, kai turėjome siekti kuo greičiau tapti ES ir NATO narėmis, reikėjo atlikti ir konsulo, ir finansininko, ir administratoriaus darbus, kai vyko prekyba žmonėmis, daug lietuvių nusikaltėlių bėgo į Ispaniją. Jis pasakė man: „Lyra, prisimink – kas yra svarbu, yra dvigubai svarbu. O kas nesvarbu – dvigubai nesvarbu“. Stengiuosi naudotis ja visą gyvenimą ir kolegas kviečiu ja vadovautis. O V. A. Dambrava išties buvo nuostabus žmogus. Esu laiminga pažinusi jį kaip asmenį ir profesionalą. Ilgai išlaikėme šiltus santykius.

– Yra teorija, kad senais laikais, berods XII amžiuje, prūsų žemėse gyvenusių mūsų bendrų protėvių Rytų Galindų gentis, susipyko su savo vadais ir palikę juos išėjo. Daugiau apie šią gentį istorikams nieko nėra žinoma. Tačiau panašiu laiku Ispanijoje atsirado pavardė Galindo. Jei tikėti šia teorija, tai visi Galindo turi lietuviškas šaknis. Ar daug teko sutikti ispanų, turinčių „Galindo“ pavardes?

– Saule, lietuvių ir ispanų yra visur ir su visokiomis pavardėmis, – juokiasi moteris. – Girdėjau šią pavardę, bet lyg ir nesutikau iki šiol nei vieno Galindo. Pasistengsiu į tai atkreipti dėmesį, nes labai įdomi teorija.