Raimonda Katiliūtė
Svečias su Saule RaMiKaip dažnai savo gyvenime girdime posakį „Dievo keliai nežinomi“. Visomis pasaulio kalbomis tais žodžiais bandome paguosti tuos, kurie susiduria su sielvartu, ir džiaugiamės už tuos, kuriems tenka didžiulė sėkmė.
Kodėl tuo posakiu pradedu šį interviu? Ogi todėl, kad Dievas labai įdomiai pasuko mano pašnekovės, žinomos Lietuvoje laidų kūrėjos ir prodiuserės Raimondos Katiliūtės kelius.
– Raimonda, visus savo pašnekovus prašau kažką palinkėti mūsų bendruomenei. Ką tu galėtum palinkėti?
– Kiek stebiu jūsų bendruomenę, mane labai žavi vienas dalykas: atrodo, kad kuo toliau žmonės yra savo šalies, tuo labiau jie artimesni, o jų tarpusavio ryšys yra glaudesnis. Ir tas posakis „lietuvis lietuviui“ įgauna prasmę. Būtent pas jus bendruomenėje matau tokį, sakyčiau, „sulipimą“, bendrystę. To ir norėčiau palinkėti – neprarasti bendruomeniškumo kas bebūtų. Suprantu, kad išlikti tokiai tvirtai yra nemažas iššūkis. Bet linkiu augti, stiprėti, juk esate labai talentingi.
– Gal turi kažkokį receptą, kaip galėtume augti?
– Aš manau, kad tai savaime vyks. Vis daugiau lietuvių keliasi į salą trumpesniam ar ilgesniam laikui čia pagyventi. O būti tarp savų – natūralus poreikis. Aš ir pati jau noriu ne vieną koją čia įkelti, – sako Raimonda, praleidusi saloje ne vieną mėnesį. – Man patinka, kad čia saloje žmonės turi milijonus veiklų, bet visuomet randa laiko susitikti, bendrauti, būti drauge. Kartais man tai taip jautru, kad ir verkti norisi. Rodos, Kanarų saulė ir širdis visų labiau šildo. Matau tai pagal savo draugus. Jie išvažiavo vienoki žmonės iš Lietuvos, o dabar čia juos matau visai kitokius. Jiems, panašu, širdies temperatūra pakilo. Gal jie išmoko ramiau į viską žiūrėti. Nors išeivijoje juk ne lengviau. Lengviau savoje aikštelėje žaisti. Ir šypsosi jie daugiau, o šypsenos jų tapo tarsi saulės nubalintos. Todėl tikiu, kad augsite.
– Raimonda, esi garsiausio Lietuvos smuikininko a.a. Raimondo Katiliaus dukra. Skaičiau, kad tėvai nuo mažumės tave ruošė scenai. Ir staiga – lemtingas įvykis ir tu pasirenki kitą kelią – užkulisius. Iš galimybės būti žvaigžde, tampi kaip ir „žvaigždžių kalvis“?
– Galėčiau pasakyti taip: jei žinomus Lietuvoje žmones galima būtų vadinti žvaigždėmis, tai aš nesu tas žmogus, kuris žvaigždes įžiebia. Esu žmogus, kuris truputį prasklaido debesis ir leidžia žiūrovui pasižiūrėti į dangų.
„Nekalu“ niekam kelio, jie patys kuria savo istorijas. Kiekvienas pagal savo norus, talentą, ambicijas ar gebėjimus. O kalbant apie mano darbą konkrečiai – taip, aš atspindžiu jų gyvenimą, kuriu įvairius video reportažus, klipus. Gal jau žinote mano kurtą dokumentinį filmą apie mūsų grupę „The Root“. Esu jiems dėkinga, kad jie buvo atviri, įsileido taip nuoširdžiai ir giliai. Aš pati režisuoju, filmuoju, montuoju.
– Kaip ir tu, nesu profesionali žurnalistė, bet daug darau pati. O per penkiolika metų šioje srityje turiu išties didžiulę patirtį. Aukštojoje baigiau tokį iki šiol man sunkiai suprantamą dalyką, kaip kultūros vadyba. Jei kultūroje kažkaip gyvenu, tai su vadyba neturėjau nieko bendro. Esu absoliučiai kūrybos žmogus. Jei a plius b moku parašyti, tai sudėti a su b – niekaip. Gerai komandoje yra tą darantys kolegos. Televizija išmokė vienos taisyklės: vienas žmogus negali nieko padaryti, bet be to vieno žmogaus gali sugriūti viskas. Visas projektas. Televizija toks mechanizmas, kur nesvarbių žmonių nėra. Valytoja tokia pat svarbi, kaip režisierius. Montuotojas toks pats svarbus, kaip tinklelio planuotojas. Atrodo viskas taip paprasta – vieną nufilmavai, kitą – parodei. Tačiau, kiek „filtrų“ turi praeiti reportažas, kad jį pamatytų žiūrovas. Reikia prisikalbinti pašnekovą, perskaityti daugybę informacijos apie jį, tuomet pakalbinti, nufilmuoti daugybę siužetų, kurie pagyvintų pokalbį. Tikrai tai gana ilgas procesas, o reportažas kartais tetrunka tris minutes.
– Čia apie tai, ką aš veikiu dabar. Bet klausimas gal buvo „kaip aš atsidūriau šioje srityje‘? Tikrai, niekada, niekada gyvenime aš negalvojau, kad atsidursiu pramogų pasaulyje. Jis man labai svetimas buvo. Aš augau klasikinės muzikos apsuptyje. Pati grojau smuiku ir mano kelias kaip ir buvo aiškus. Dalyvavau meistriškumo konkursuose, įvairiuose festivaliuose, o su tėčiu kartu grodavome Lietuvos ir užsienio scenose. Taip atsitiko, kad tėčio netekau gana anksti, gal net keturiolikos neturėjau. Netekau ne tik Tėvo, geriausio draugo, autoriteto. Aš netekau mokytojo. Neįsivaizdavau sau kito mokytojo. Bandė kiti jo studentai dirbti su manim. Bet viskas jau buvo ne taip. Buvau dar gana maža. Visas mano pasaulis griuvo. Smuiką giliai paslėpiau. Mamos dėka gan gerais balais baigiau vidurinę mokyklą. Tačiau, skirtingai nei daugelis jaunų žmonių, aš neturėjau svajonės.
Neprojektavau savo ateities. Neketinau tapti nei advokate, nei žurnaliste, nei medike, nors beveik visa giminė yra medikai. O studijuoti muzikos akademijoje buvo kaip ir natūralus poreikis. Taip tapau kultūros vadybos studente. Juolab, kad mano buvo antroji laida, jau buvo gana sėkmingų pirmosios laidos studentų darbo pavyzdžių.
– Nesidomėjau tuo projektu, bet tikrai apie jį žinojau. Taip, kaip žinai, kas yra tavo šalies prezidentas, – juokiasi Raimonda. – Man buvo pasiūlyta rašyti eiles, tekstus muzikai. Kas savaitę projektui reikėjo daugybės naujų dainų tekstų.
„Bandyk. Gal tie tekstai niekuomet neišvys dienos šviesos. O gal pasiseks ir mes gausime licencijas jas atlikti lietuvių kalba“, tąkart sakė man projekto prodiuseriai. Procesas gan ilgas, nes adaptuotą lietuvių tekstą vėl verti į originalo kalbą, tuomet reikia derinti, jei tekstas tinka, gauni leidimą dainos atlikimui lietuviškai.
Pabandžiau, man patiko ir LNK patiko. Likau tame projekte gal tris sezonus iš eilės. Galiu sakyti, kad dėka šio projekto atradau savyje naują talentą, kurio nemaniau turinti – rašyti tekstus. Po „Kelias į žvaigždes“ atsirado „Žvaigždžių duetai“, dar daugiau mane įsuko televizija. Pradėjau po truputį rašyti scenarijus, išmokau montuoti. Išmokau kurti ilgesnius dalykus, nei trijų minučių reportažai.
-Žinai, Saule, jei kažkas man prieš septyniolika ar penkiolika metų būtų pasakęs, kad aš dirbsiu su televiziniais projektais, būčiau pirštu prie smilkinio pasukiojusi. Tačiau dabar, jei man kažkas pasakytų, kad nori būti televizinės bendruomenės dalimi, pasakyčiau „Būk“. Viskas yra įmanoma, tik reikia įdėti pastangų. Ir šioje srityje nėra „lubų“.
– O esi skaičiavusi, kiek tekstų dainoms esi parašiusi, ar reportažų sukūrusi?
– Tekstų neskaičiavau, nes pradžioje tai „veža“, po to jau beveik kaip konvejeris tampa. O reportažų, tarkime per paskutinius penkis metus, kai dirbau LRT, jau gerokai virš tūkstančio buvo. Dainų tekstų tikrai mažiau.
– Raimonda, kas pačiai yra sėkmė? Arba sėkmingi žmonės?
– Oi, gal tai bus banalu, bet prisimenu savo tėvą. Žmogus netikėjo tokiu reiškiniu, kaip „sėkmė“, nes viską pasiekė savo darbu. Tikrai nemanau, kad turintis daug pinigų, būtinai bus sėkmingas. Nežinia kokia kaina tie pinigai buvo uždirbti. Toks pavyzdys – lankiausi vienoje kavinukėje Los Gigantes miestelyje. Matyt šeimos verslas, moteris, vyras, kamputyje tarp žaislų sėdintis vaikiukas. Man buvo malonu stebėti, kaip stengiasi, kaip bendrauja su klientais, siūlydami savo meniu. Kaip bendrauja tarpusavyje, išgaudę akimirką kartu su vyru pažaidžia su vaiku, o dar pribėgo ir antras. Manau čia yra sėkmė – būti kartu, auginti vaikus, dirbti lengva ranka, o ne „užsiknisus, kaip sunku“. Save aš laikau sėkmingu žmogumi. Aš turiu mamą, kuri dar yra ir mano geriausia draugė, ir aš su ja gyvenu ir atostogauju saloje, kuri mums abiems labai patinka. Dirbu darbą, kuris mane „veža“. Aš tikrai sėkminga.
– Kelyje sutinki daugybę žmonių. Kokios žmogiškos savybės tau patinka, o kokios erzina?
– Labai patinka ironija ir nekenčiu sarkazmo. Žmogus su geru humoro jausmu yra vertybė. Atvirkščiai – sarkastiškas dažnai net nesusimąsto, kad jo žodžiai gali žeisti, įskaudinti. Nors ir humoras gali būti labai skanus ir labai žeidžiantis, todėl riba yra labai trapi. Svarbu ją jausti. Dar galiu išskirti, man rodos, labai lietuvišką savybę – kritikuoti visus ir visada. Ne su tikslu žmogų palaikyti, paskatinti, kviesti analizuoti, o siekiant užgauti, pažeminti, išjuokti. Gal būdama čia saloje mažiau tą jaučiu. Arba visai to nematau. Juk svetur žolė žalesnė. Bet pačioje Lietuvoje žodžių dažnai neieškoma kišenėje.
– Bet ar tau neatrodo, kad būtent sarkazmo visuomenėje beveik nebeliko? Juk būti sarkastišku gali toli gražu ne kiekvienas. Tam reikia erudicijos, tai savotiško kūrybiškumo išraiška.
– Tikrai sutinku. Būti sarkastišku gali tik labai empatiškas žmogus. Pastatyk nuostabią pilį ir kreivai pakabink žaliuzes. Pilies jau niekas nepamatys, matys tik tas kreivai pakabintas žaliuzes.
Dar nemėgstu žmonių vertinimo ne pagal jų darbus, o pagal automobilio brangumą, „brandus“ ant krūtinės, ar užpakalio. Televizijoje dirbdama tikrai sutikau labai daug skirtingų žmonių, su skirtingomis ir materialinėmis, ir politinėmis, ir visuomeninėmis padėtimis. Aukštai kilusių ir žemai kritusių. Visokių. Todėl apie žmonių savybes galima būtų diskutuoti be pabaigos, – šypsosi moteris. – Suradus laiko, paskaitau komentarus po postais, tarkime feisbuke, tai kas antras komentatorius yra geriausias pasaulyje daktaras – advokatas – psichologas – inžinierius – astrologas – bankininkas – policininkas ar kriminalistas ir taip toliau.
– Paminėjai savo kurtą dokumentinį filmą apie grupę „The Roop“. Pažiūrėjau tą filmą ir, pasipažinsiu, mane nustebino ir sužavėjo, kaip filme atsivėrė pagrindinis herojus grupės atlikėjas Vaidotas. Taip nuoširdžiai, giliai. Kaip pačiai pavyksta taip prakalbinti savo herojus?
– Gal dėl to, kad ir pati nesu profesionali žurnalistė. Kaip ir anksčiau sakiau, teko labai daug žmonių kalbinti. Tačiau turiu savo taisyklę, jei pašnekovas paprašo neskelbti viešai nekurių jų atsivėrimų, aš taip ir elgiuosi.
Gal šis mano „atsivėrimas“ nepatiks mano pačios darbdaviui, – sako mano viešnia, – niekada neturėjau tikslo pataikauti žiūrovams, ar kelti programų reitingus savo pašnekovų sąskaita. Jei mano pašnekovas atvėrė savo skausmą, o po to pasakė „ne“, aš gerbiu jo pasirinkimą. Pasitikėjimas čia – vienas svarbiausių dalykų. Neturi būti „pašnekovas“ ir „kalbintojas“, turi būti „žmogus“ ir „žmogus“. Kalbant apie Vaidotą, čia jo paties nuopelnas. Jis labai stiprus žmogus. Sugebėjimas kritus, keltis, vėl kristi ir vėl keltis, mesti ir vėl grįžti į muziką, greičiausiai ir tapo visos grupės sėkme. Dabar jie jau dirba su pasauline leidybine grupe, tapo žinomi ir laukiami pasaulyje. (Ir Kanaruose jie jau ne kartą koncertavo). Sakyčiau mano receptas – nieko neversti. Niekas nemėgsta būti verčiamas, ar prievartaujamas. O jei ir mėgsta, čia jau kita grupė. Kuriu tokias istorijas, kurias smagu žiūrėti mano pačios herojams. Ir tai mane veda į priekį.
– Ar leidi sau turėti kokią nors nuobodžią, banalią svajonę?
–Turiu didelę svajonę – tapti Tenerifės lietuvių bendruomenės dalimi ir įkelti čia abi kojas. Daug dalykų reikia, kad taip atsitiktų, arba reikia gero energologo. Man pavyzdys yra visų gerai pažįstamas mano draugas Mindaugas Ūselis. Vyras turėjo puikų darbą Lietuvoje, buvo tikrai gerai žinomas daktaras, viską paliko ten ir, manau, puikiai įsikūrė čia, saloje, ir tapo toks pats žinomas.
Mane su Lietuva riša labai daug dalykų. Darbas, kolektyvas, vertinu mūsų bendrus projektus. Jei kada pavyks suderinti darbą ir gyvenimą saloje, iškart tai darysiu.
– Raimonda, koks būtų pasaulis, jei jis būtų užpildytas vyriškomis ir moteriškomis tavo kopijomis?
– Baisiai neįdomus, – juokiasi Raimonda, – pasaulis tuo ir įdomus, kad visi skirtingi. Ačiū dievui, nebuvau niekad sutikusi panašaus į save žmogaus. Juk dėl skirtumų viskas ir vyksta pasaulyje: draugystė, meilė, gimsta vaikai. Net karai vyksta dėl to. Prisiminiau matytą filmą, kur daug vienodų mašinų diena iš dienos daug metų daro vieną ir tą pačią operaciją. Ir visas gyvenimas toks klaikiai šaltas ir neįdomus. Kafkiškai baisus. Toks ir pasaulis būtų iš vienodų Raimondų.
– O pačiai neatrodo, kad pasaulyje jau yra pasėtas grūdas, padarysiantis mus visus vienodais?
– Atrodo. Pasaulyje tikrai vyksta daug reiškinių apie tai. Elementarus pavyzdys – mada. Kažkokia palaidinė bus madinga ir šiapus ir anapus Atlanto. Mažai kas dėvi trisdešimties metų senumo palaidinę, kaip šiandien aš, nes ji gal puikiai atrodo, bet jau nebemadinga. Šimtai milijonų žmonių rytais plauna dantis eco dantų pasta, tepa kūną eco kremu, nes taip yra madinga; sėda už elektroautomobilio vairo, nes mano kad tai yra ekologiška. Nors dažnas pirktų dyzeliu varomą, nes taip pigiau, bet bus nebe „madinga“. Mano viltis – jaunoji karta. Man atrodo, jie tikrai nepasiduos „vienodinimui“, jie labai siekia individualumo.
– Negalite nuolat tikėti tuo, ką sakau. Klausimai vilioja meluoti, ypač jei į juos nėra jokių teisingų atsakymų. (Picasso). Mes dažnai meluojam?
– Dažnai, – po ilgos pauzės prabilo Raimonda. – Melas melui nelygu, nei dėl šventos ramybės, nei bandant apsaugoti kito žmogaus jausmus, meluoti nevertėtų. Melas kaip dumblas. Negriūtų santykiai, šeimos, verslai, santvarkos, jei nebūtų melo. Iš tikrųjų, gyvename kažkokiame melo burbule. Svarbu, kad melas nevirstų norma. Saule, visas mūsų pokalbis sukasi apie tą patį – sugebėjimą priimti ir įvertinti faktą, kad esame skirtingi.
Pokalbio pabaigoje Raimonda prisipažino, kad bilieto atgal į Lietuvą ji neturinti. Ir nors šiandien ji dirba prie naujo projekto Lietuvoje, detalių kurio ji nenorėjo atskleisti, tačiau jos FB sienoje visi pamatėme postą, kaip jai patiko „atostogauti“ Tenerifėje ir išvardino priežastis, kodėl jai patiktų gyventi saloje. Kopijuoju jas čia, kaip atsakymą, kodėl Raimondai tiko „būti kanariete“, manau geresnių priežasčių net ir neatrastume:
„Saloje, kurioje pirmąkart laisvėje mačiau delfinus. Ir vėžlį. Ir banginius. Ir papūgą.
Saloje, kurioje palmių rūšių ko gero daugiau nei aprašyta aukštosios botanikos enciklopedijos limituotame leidime.
Saloje, kurioje mama nustojo sukti galvą dėl suknelės, nedengiančios kelių.
Saloje, kurioje šoku net aš. Jei taip TAI galima pavadinti.
Ir dainuoju (TO taip vadinti nederėtų).
Saloje, kurioje visi labai myli šunis.
Ir kates.
Ir žmones.
Saloje, kur atskrendančius draugus iš Lietuvos matau dažniau nei gyvendama joje.
Saloje, kur iš penkių pažįstamų ispanų du yra vardu Diego.
Saloje, kur 100 proc. vietinių yra gražūs visom prasmėm.
Saloje, kurioje darbas prekybos centre vertinamas labiau nei darbas, pvz. televizijoj. Televizija nėra darbas.
Saloje, kurioje sveikinasi visi.
Saloje, kur alus ant vandenyno kranto kainuoja 1 eur, o sumuštinis su sūdyta lašiša toje pačioje knaipėje – 10.
Saloje, kurioje riedlente važinėja ir 7- mečiai, ir 70 – mečiai.
Saloje, kurioje benamis neturi batų tik todėl, kad nenori jų turėti. Klausimas, ar jis nori turėti namus mums įprastu namų pavidalu.
Saloje, į kurią pirmąkart atskridau paskui savo nepamainomą odontologą, vardu Mindaugas Ūselis.
Saloje, kuriai meilė trunka ilgiau nei bet kurie mano iki šiol buvę santykiai.
Saloje, kurioje nelabai kas kalba angliškai, bet visom kalbom moka pasakyti “Myliu”. Ir sako. Tas “Mi amor” skamba taip natūraliai, kaip “Laba diena”.
Saloje, kurioje, prisiekiu, yra geriausias kokteilių baras iš visų įmanomų. @la_cockteleria_ es la capital de Tenerife, aš tikrai jums sakau.
Saloje, kurioje susipažinau su Dainium Sinkevičium.
Saloje, kurioje viskas tikrai yra ne itin brangu, išskyrus tą sumuštinį su lašiša ir buto nuomą. Agentūros ir kiti mokesčiai yra kosminiai, o ir dėl depozito grąžinimo yra reikalų.
Saloje, kurioje kas du metus rengiamas antras pagal dydį karnavalas pasaulyje.
Saloje, kurioje kasdien gali būti karnavalas.
Saloje, kur žmogaus kūnas, ūgis, svoris, plaukų, odos spalva neturi formulės ir išsigalvotos konstantos.
Saloje, kur maisto porcijas kavinėje galima padalinti trims ir užtektų. Beje, starteris, pagrindinis ir desertas mano mėgstamoj kavinukėj – 8 eur.
Saloje, kurioje kalnai primena Marso kanjonus.
Saloje, kur yra nuostabiausias La Caletos pliažas, tik reikia nepatingėti palaipioti kalnais ir jais nemenkai leistis žemyn. Avalynė patogi labai rekomenduojama.
Saloje, kurioje kas antras rūko žolę ir dėl to pasaulis nesugriuvo.
Saloje, kurioje ką tik šalimais aistringai pasibučiavo du vyrai, o pasaulis taip ir nesugriuvo.
Saloje, kurioje norisi bučiuotis, mylėti(s), eiti iš proto, nurimti ir įkvėpti giliau. Myliu savo pasirinkimą ir tave, mano amžina meile, Tenerife”.
Saulė RaMi
Valdybos narė
Kultūra, ryšiai, renginiai
2022 07 28 Publikuota ir vizualizuota Danguolė Karpavičienė
KULTŪRA
Renginiai, susitikimai, žmonės
Vasario 16-tosios piknikas
💛 Praėjusį šeštadienį, vasario 17 d. Tenerifės lietuviai rinkosi piknikų aikštelėje Cho Pancho. 💚 Iš pat ryto vieni...
Tenerifės Lietuviai: Pasaulinė Cepelinų Diena Kalnuose
"Tenerifės Lietuviai: Pasaulinė Cepelinų Diena Kalnuose" Pirmąjį vasario sekmadienį lietuviai visame pasaulyje švenčia...
TOP italų restoranai Tenerifėje
Savo patarimais dalinasi Jolita Krickė ir Kelionės su vaikais TOP italų restoranai Tenerifėje Viena didžiausių...
Šventiniai renginiai šeimai Tenerifėje
Savo patarimais dalinasi Jolita Krickė ir Kelionės su vaikais Šventiniai renginiai šeimai Tenerifėje – mes Jums...
Helovino renginiai Tenerifėje
Savo patarimais dalinasi Jolita Krickė ir Kelionės su vaikais Tenerifėje Helovinas švenčiamas, bet ar žinojote, jog...
Nacionalinis judumo iššūkis
Sveiki, Tenerifės bendruomenės nariai!! Gyvendami bei atostogaudami Tenerifeje tikrai išeinama pasigerėti šios salos...
Liepos 6-oji Tautiškos Giesmės diena
Liepos 6-oji – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena Liepos 6-ąją mes, kaip ir...
Evelina Iljušonok | Būti kanariečiu su Saule RaMi
Vienas labiausiai mane sukrėtusių lietuviškų romanų buvo R. Gavelio „Vilniaus pokeris“. Tarp daugybės autoriaus...
Šeštadienio žygis Los Organos de la Orotava
Pagaliau žygis nauju maršrutu – Los Órganos de la Orotava (Orotavos Vargonai). Ryte pietinę salos dalį palikome...
Šeštadienio žygis Montana el Cedro
Šeštadienį prieš Velykas išsiruošėme į žygį maršrutu, kuris buvo aprašytas kaip lengvas ir tinkamas bet kokio amžiaus...
Šv. Velykos kalnuose
Šv. Velykos kalnuose! Su praėjusiomis Šv. Velykomis dar sykį Šventė kalnuose buvo nors ir vėsoka, tačiau itin smagi,...
Šeštadienio žygis Taborno – Tamadite paplūdimys – Taborno
Šį šeštadienį atradome naują, mums dar nematytą Tenerifės kampelį. Žygiavome maršrutu Taborno – Afur – Playa de...