Algirdas Ramaška

Savaitės svečias su Saule RaMi
Algirdas ramaška vilniaus kino festivalis

Šis pokalbis įvyko kažin kurioje laiko skylėje. Tik galiu užtikrinti, kad tikrai jau buvo pasispaudę tai, kas buvo iki laiko, ir jau buvo atsiradusi erdvė, kurios viduje jau buvo gimęs laikas. Pas žydus jau buvo pasispaudęs visagalis ir kartais geras Dievas, pas graikus jau buvo prasivėrusi tyli Chaoso burna. Pirminis niekas (chaosas) jau buvo paverstas į dangų ir žemę, iš kurių jau ir buvo atsiradęs dievas Kronas, laiko bendravardis, ryjęs savo vaikus. Tai laiko funkcija – ryti žmogų.

Ir tai ne ištrauka iš filmo. Nors šiandien kalbėsime kaip tik apie kiną. Šį kartą Casa Lituana svečias Algirdas Ramaška – festivalio „Kino pavasaris“ generalinis direktorius. Žmogus pats užaugęs su kinu ir su bendraminčiais užauginęs festivalį. O kai skaitysite šį straipsnį, praeityje bus jau net dvidešimt šeštasis Kino pavasaris. Laikas tarp jų buvo tiesiog “suvalgytas”.  

 

– Pernai tokiomis neįpastomis aplinkybėmis Kino pavasaris pristatė savo dvidešimt penktąjį veiklos sezoną. Tai gražus skaičius. Algirdai, papasakok prašau, kodėl atsirado Kino pavasaris? 

– Gal labiau „kaip atsirado“, – mano klausimą tikslina Algirdas. – Labai ilgą laiką mano mama vadovavo kino teatrui „Lietuva”. Viskas prasidėjo Nepriklausomybės atkūrimo aušroje, kai Lietuvoje kūrėsi daug užsienio atstovybių, kultūros centrų. Joms buvo aktualu supažindinti lietuvius su savo šalimis. Žinoma, geriausiai tai padaryti per kultūrą. O kinas – labiausiai suprantamas ir lengvai pasiekiamas. Ypač aktyvūs buvo Prancūzijos, Vokietijos, Italijos kultūros centrai, Britų taryba.  „Lietuva” rodydavo daug tų šalių filmų. Taip atsirado festivalio idėja. Nes laikui bėgant pamatėme, kad žiūrovui smalsu ir jis domisi kinu. Pamažu mums tapo ankštoka rodyti tik šių šalių filmus. Mezgėsi nauji kontaktai, naujos galimybės. Žinoma, ne viskas ėjosi lengvai. Buvo konfliktinių situacijų. Tačiau šiandien džiugina pasiektas rezultatas ir toks ilgas nueitas kelias.

Algirdas ramaška vilniaus kino festivalis

– Jubiliejinio karantininio festivalio idėja „Aerokinas“ tapo tikra sensacija pasauliniu mastu. Publikacijos apie projektą pasaulio žiniasklaidoje pasiekė bemaž 600 milijonų auditoriją. Ar neapsvaigo galva nuo sėkmės?

– Ne, neapsvaigo. Kai mus visus namuose uždarė karantinas, reikėjo skubiai ieškoti naujų galimybių. Turėjome jubiliejiniam festivaliui nupirkę daug filmų. Kažką jau buvome parodę „online“, tačiau supratome, kad reikia ieškoti būdų, kaip saugiai parodyti gerą kiną dideliame ekrane.

O kilus šiai idėjai, mūsų puikusis kolektyvas šauniai susitvarkė su šia nepaprasta užduotimi. Viską organizavome per keletą savaičių. Labai džiugu, kad Vilniaus oro uosto vadovybė palaikė mūsų idėją. Juk tai uždara zona, praktiškai valstybė valstybėje, su savo sienomis ir ypač griežtomis taisyklėmis. Mums pavyko sutartam laikui „apkarpyti“ oro uosto teritoriją, gauti leidimus įvažiuoti žiūrovų automobiliams. Bilietai į kino seansus buvo parduodami tik internetu. Net automobiliuose žiūrovai turėjo būti su kaukėmis. Žodžiu, viskas buvo taip, kaip reikalavo situacija. Projektas išties pavyko, bet ne – galva tikrai neapsvaigo, nes mes dirbome komandoje. Tai buvo bendras darbas ir bendras įvertinimas.

– Truputį apie lietuviškus filmus. Kuriant kokį nors produktą, kūrėjas tikisi finansinės sėkmės, ar kito įvertinimo. Nesu šios srities specialistė, tačiau man atrodo, jog nedaug lietuviškų filmų tampa plačiau žinomi. Vienas kitas šiuolaikinis filmas yra gavęs kokio nors festivalio įvertinimą. Kitas dalykas – lietuviški dokumentiniai filmai, kurie tiesiog skina laurus. „Nuostabieji lūzeriai“ – aštuoniolika tarptautinių prizų, G. Žickytės „Šuolis“ tik sukurtas, o jau – prizas po prizo. Tai kodėl, tavo nuomone, toks skirtumas tarp lietuviškos vaidybos ir dokumentikos?

– Ne viskas tiesa. Yra lietuviškų vaidybinių filmų, kurie keliauja iš festivalio į festivalį, yra nominuojami ir gauna apdovanojimus. Jauni žmonės grįžta į Lietuvą po režisūros ir vaidybos studijų. Jie sėkmingai kuria naująjį lietuvišką kiną. Problema buvo kitur. Sovietiniais laikais lietuvių režisieriai buvo labai stiprūs. Jie kūrė gerą kiną. Mokėjo pasiųsti slaptą žinutę tarp eilučių. Dabar to nebereikia, viską gali pasakyti atvirai. Be to, mūsuose nebėra kam mokyti, kaip kurti gerą kiną. Senoji karta praktiškai laiko „užspaudusi“ tas žinias. Nemoko, nesidalina. Kino kūrėjai tiek mažai beuždirba, kad niekas nenori dalintis jokiomis žiniomis, uždarbiu. Dokumentika gi, visai kitokia kūryba. Ji nuo senų laikų Lietuvoje stipri. O ir kai kurie kūrėjai yra tikri marketingo talentai.

– Dar vienas klausimas apie lietuvišką filmą. Skaičiau apie šių metų laukiamas lietuviškas premjeras. susidarė įspūdis, kad kai kurie siužetai jau matyti. Mažai idėjų, mažai kūrėjų ar maža rinka – kur „šuo pakastas”?

        – „Šuo pakastas” ten pat – mes neturime gerų scenaristų. Neturime geros  mokyklos.

– Kažkur spaudoje mačiau geriausių visų laikų filmų sąrašą. Atrodo, jog visi didieji filmai jau sukurti: „Ozo šalies burtininkas“, „Vėjų nublokšti“ , „Mūsų dienų apokalipsė“, „Krikštatėvis“, „Šindlerio sąrašas“, „Taksistas“, „Forestas Gampas“ ir taip toliau?  Tavo nuomonė? 

         – Kiekviena kino epocha turi savo geriausius. Jie atspindi laiko dvasią. Visi tavo išvardinti filmai priklauso skirtingoms kino epochoms. Beje, ne visus juos pats esu matęs. Pastaraisiais metais peržiūriu tiek filmų, kad senesniems nelieka laiko. Juk prieš kiekvieną festivalį iš anksto turime peržiūrėti mūsų paruoštos programos filmus, kad festivalio metu galėtume likti tik su žiūrovais ir jų emocijomis. 

Algirdas ramaška vilniaus kino festivalis
Algirdas Ramaška | Knygų namai Tenerifėje | Kino pavasaris Tenerifeje | Goda Piktas

Čia pridėsiu nuo savęs: pokalbio metu Algirdas kelis kart paminėjo filmą „Parazitas” kaip unikalų. Pernai jis buvo rodomas festivalio programoje. Matyt, tas filmas paklius į geriausiųjų visų laikų filmų sąrašą nuo mūsų epochos. 

        – Vienoje diskusijoje apie pernai dėl „coronos“ iškilusius sunkumus paminėjai, kad prieš kelis metus buvai numatęs galimą krizę. Kaip su tuo bangavimu – jei praradimų bangoje jau plaukiojame, tai kada sekanti –atradimų – banga? 

– Tikrai, nesistebiu, kad tokios mano įžvalgos sutapo. Mokslininkai apie tai jau kalbėjo metų metus. Gal tikrai vertėtų juos išgirsti? Tas pats liečia ir klimato atšilimą, bei kitas geopolitines problemas. Žmonija tiesiog ignoruoja ne tik mokslininkus bet ir akivaizdžius raudonus signalus. Kol neatėjo pasaulio pabaiga artimiausiu metu, manau, grįšime į normalesni ritmą ir kultūros bei renginių poreikis, beje kaip ir kelionių, bus ypatingai didelis.

– Algirdai,  kaip manai, kodėl didelė žmonijos dalis pastarosios krizės akivaizdoje apskritai neišlaikė žmogiškumo egzamino – atsirado daug pagiežos, netolerancijos, net smerkimo, tiems, kas turi kitokią nei tavo nuomonę? Ar nemanai, kad dėl to kaltas ir šiuolaikinis menas, tarp jų ir kino kūrėjai? Ką matome dabartiniuose filmuose – apgavystes, jėgos kultą, žmonių niekinimą,  žudynes…

– Gal dėl to, kad esame žmonės? Savanaudžiai. Naikiname planetą, nes norime dar ir dar, ir saikas nėra mums suprantamas dalykas. Kada bus gana? Kada laikas sustot? Kada džiaugsimės tuo, ką turime?

– Dabar apie žemiškus dalykus. Žinau, kad mėgsti atostogauti Tenerifėje. Ar dėl to, kad čia gyvena artimi draugai?

– Taip, čia iš tiesų gyvena artimi draugai ir yra nuostabi, labai aktyvi ir pažangi Lietuvių bendruomenė. Didelis džiaugsmas kas kart susitikti su visais. O jeigu dar pavyksta kokį filmą visiems parodyti, tai išvis fantastika. Na ir neslėpsiu, esu išprotėjęs dėl dviračių, o Tenerifė ir jo didenybė Teidė yra visų dviratininkų svajonė. Čia puikios galimybės užsiimti mėgiamu sportu bet kuriuo metų laiku.

 – Algirdai, per vienas kanarietiškas Kalėdas Tenerifės lietuviai turėjo puikią galimybę pamatyti naujausius lietuviškus filmus. Kartu su Knygų namai Tenerifėje tu čia saloje mums organizavai  „Kino pavasarį“. Kaip sekėsi? Ar atsiliepė žiūrovų širdyse lietuviškas kinas?  

– Buvo nuostabu. Įvyko labai jaukus „suneštinis” mini festivalis: kas filmus, kas projektorių, kas kolonėles, o kas užkandžių atsinešė. Vaikai žiūrėjo jiems skirtus edukacinius filmukus, o suaugusieji mėgavosi Lietuvos jaunųjų talentų kinu. Buvo antra Kalėdų diena ir tikrai nesitikėjome tokio susidomėjimo. Knygų namuose galėjome priimti apie 50 žmonių, galvojome, kad to bus daugiau nei pakankamai. Bet norinčių buvo kone keli šimtai. Todėl visi, deja, netilpo. Kitą kartą reiks rimčiau pasiruošti. ( Įspūdžiai iš renginio)

 – Ačiū už pokalbį. Pabaigai, Algirdai, visiems savo pašnekovams pateikiu anketą. Tikiuosi, tu irgi atsakysi į kelis klausimus. Kaip galėtum apibūdinti dejavu efektą?

– Nuostabus jausmas, – juokiasi Algirdas.

– Ar atsakytum, kam priklauso šios visų laikų geriausios kino filmų frazės:

  1. „Martinio su degtine. Suplakto, bet nesumaišyto“
  2. „Aš grįšiu“
  3. „Hasta la vista, baby“
  4. „Atvirai tariant, brangioji, man į tai nusispjauti“

P.s. Algirdas neatpažino paskutinės garsiosios frazės. O jūs?

  1. Agentas 007, 22 vieta
  2. Arnoldo Švarcnegerio, Terminatorius, 37 vieta
  3. Arnoldo Švarcnegerio, Terminatorius, 76 vieta
  4. Klarko Geiblo, Vėjų nublokšti, 1 vieta

Kalbėjosi ir iš pokalbio užrašė Saule Ra.Mi

Saulė RaMi

Saulė RaMi

Valdybos narė

Kultūra, ryšiai, renginiai

 

2021 06 09 Publikuota ir vizualizuota GodaPiktas

KULTŪRA

Renginiai, susitikimai, žmonės

X