Saugirdas Vaitulionis

– Kas yra žodžių žaismas? – paklausiau aš savo pašnekovo pradėdama pokalbį.
– Mano darbas, jei atvirai, – juokiasi jis. Tai darbas, kurį, manyčiau, visai neblogai išmanau.
Tai dabar ir kviečiu susipažinti su žodžio meistru Saugirdu Vaitulioniu.

– Na, tai nacionalinis sportas – viską kritikuoti. Nevaidinsiu geresnio, nei esu – aš ir pats kartais “išbėgu į aikštelę”. Išvykėlio sąvoka man nelabai patinka, lietuvis visur bus lietuvis, nereikia savęs apriboti kažkokia etikete. Pats asmeniškai pažįstu ypatingai talentingų lietuvių, padariusių pasaulines karjeras, vadovaujančių kino studijoms, bankams įvairiuose pasaulio kampeliuose. Nebūtinai lietuvis išvykęs iš šalies turi dirbti tik fabrike ar kažkokiose plantacijose, lenkti nugarą juodame darbe. Mano galvoje tas požiūris į išvykusius seniai pakitęs. Tiesa, visada pykstu, kai girdžiu išvykėlių postringavimus: “kaip jūs galite toje Lietuvoje gyventi. Aš, va, išvažiavau į kokią Angliją ar Norvegiją, gyvenu rožiniame pasaulyje”, nesvarbu, kad gyvena septyniese viename kambaryje. Nereikia taip menkinti savo šalies. Lietuva yra puiki šalis, kurioje labai daug gerų dalykų ir kuriais galime didžiuotis. Mes labai užaugome per tuos trisdešimt metų. Yra daug sričių, kuriose esame pasauliniais lyderiais. Paimkime tą patį internetą – mes, mažytė Rytų Europos šalelė, turime geriausią internetą pasaulyje. Todėl dažnai atvykę į kitą šalį, iškart patiriame “traumą”, pamatę koks ten yra internetas. Aš pats turiu daug ironijos ir sarkazmo kas link Lietuvos ir lietuvių ir mano juokeliai kartais būna ant ribos. Bet gerai, kad žmonės supranta tą mano ironiją. Mes pripratę į viską žiūrėti sudėtingai, o reikėtų paprasčiau. Nereikia pūsti iš musės dramblio. Geriau nuoširdžiai pasijuokti iš savęs. Mažai kas moka tą daryti, bet jei pavyktų, tai tos šalys, kurios šiuo metu užima laimingiausių šalių pasaulyje reitingų viršūnes, tyliai sėdėtų kamputyje.

\- O dabar apie žurnalą. “L’Officiel” yra prancūzų mados žurnalas. Jis buvo leidžiamas Paryžiuje nuo 1921 m. Ir skirtas didesnes pajamas gaunančioms, išsilavinusioms moterims nuo 25 iki 49 metų.

– Taip, šiemet žurnalas “L’Officiel” švenčia šimtmetį, o gruodį išleidome ir šimtąjį lietuvišką numerį.
– Kam dabar leidžiami žurnalai? Ar kas nors pasikeitė dabar? Kas yra jūsų skaitytojas. Ypač žurnalo vyriškosios versijos? Klausiu, nes aš pati “glamūrinius” žurnalus pirkdavau tik dėl paveiksliukų. Įdomiau yra skaityti knygas. Tačiau pastaruoju metu ir paveiksliukai tapo labai tendencingi.
– Jis vis dar ir yra skirtas išsilavinusiam, sofistikuotam skaitytojui. Ir tas skaitytojų ratas sparčiai auga, nes ir spaudos, kokybės ir turinio kartelę stengiamės auginti kiekvienu numeriu. Mane labai džiugina, kad žurnalą skaito ne tik moterys, bet ir vyrai. Jie domisi mada, stiliumi, įdomiu gyvenimo būdu, įdomiais žmonėmis. Mūsų žurnalo herojai yra daug gyvenime pasiekę, įdomūs pašnekovai bei puikūs pavyzdžiai kitiems – stengiamės, kad iš mūsų puslapių kalbėtų įkvepiančios asmenybės. Tarp kitko – iš Ispanijos, iš vienos mūsų skaitytojos, dovanų esu gavęs 1952-1954 metų “L’Officiel” numerių.Tai – įamžinta mados istorija. Žiūrėdamas mados fotosesijas matau, kad kai kurios jų – puikiai galėtų būti publikuojamos ir dabar. “L’Officiel” visuomet buvo mados ir stiliaus vėliavnešys.
– O apie naują “paveiksliukų” tendencingumą?
– Žiūrint, kas tie tendencingi. Fotografija fotografijai nelygi. Pas mus šiuo metu dirba patys geriausi, kokie tik gali būti, fotografai, stilistai, grimeriai, kūrybininkai ar redaktoriai. Esame surinkę maksimaliai profesionalią komandą. Todėl ir mūsų tie “paveiksliukai” yra aukšto meninio lygio ir jie, tikiu, kaip ir tie iš septyniasdešimties metų senumo žurnalų, bus tokie pat įdomūs ir aktualūs po dvidešimties, ar daugiau metų.
– Tai gal vyriškoje madoje yra mažiau tendencijų. Beje, pastebiu, pavyzdžiui, kad Lietuvoje vyrai savo stiliumi yra labiau drąsūs, ryškūs nei moterys.
– Lietuviai yra labai gražūs žmonės, labai stilingi ir mane džiugina, kad mokame tinkamai atrodyti, vietoje ir laiku. O vyrai seniai atrado spalvas. Jau tikrai norint šokiruoti tektų pasistengti, nes jau seniai nieko nešokiruos ryškūs batai, rožinis kostiumas, dažyti plaukai ar tatuiruotės nuo galvos iki kojų. lietuviai turi puikų skonį ir į mados paraštes mūsų niekas nedrįstų nugrūsti.Tokioje Maskvoje, kalbant apie stilių, provincialumo yra daug daugiau.
– Šiandien ryte perskaičiau vieno psichologo frazę: kai pasieki aukštumą viename lygyje, atsiduri sekančio lygio dugne. Kaip manai, kiek kartų galima kilti kristi, ir vėl kilti, ir vėl kristi?
– Na, linksmieji kalniukai tiesiog neišvengiami gyvenimo dalykai. Žinoma, niekam nepatinka kristi, braidyti dumble. Visi mes stengiamės augti ir lipti ten, kur tos saulės daugiau. Laikausi nuomonės, kad lipant į viršų, visuomet reikia sveikintis ir šypsotis tiems, kurie sutinkami pakeliui. Nes niekada nežinai, kada leidžiantis į apačią, teks juos vėl sutikti. Nesvarbu ką esame pasiekę, nesvarbu ką darome, visi esame tik žmonės ir su visais reikia elgtis mažų mažiausiai žmogiškai bet kokioje situacijoje.

– Saugirdai, ruošdamasi pokalbiui su tavim, o man teko ruoštis, nes Facebook’o algoritmai seniai man neberodo tavo šmaikščių komentarų, viename podcaste išgirdau kaip tave pavadino „visų galų žinovu“. Man asmeniškai, viduje užverda, kai kas pasako „visų galų meistras“. Ar žmonės tai sako nepasigilinę, ar pavydėdami? O gal net norėdami sumenkinti? Juk gyvename laikas, kai informacija tiesiog padėta šalia mūsų ir,  jei domiesi nuoširdžiai, tikrai gali tapti jei ne specialistu, tai bent jau šį tą išmanančiu.
– Labai juokinga, nes aš savęs tokiu tikrai nelaikau – sako Saugirdas. Mūsuose įprasta, kad jei kažkokiu klausimu turi nuomonę, tai už tą nuomonę būtinai gausi pagaliu per galvą. Turiu tvirtą nuomonę daugeliu gyvenimo klausimų – ar tame yra kažkas blogo? Nemėgstu žmonių be stuburo, neturinčių tvirtos nuomonės – prisitaikėlių ar kalbančių pagal vėjo kryptį. Žinoma, nereikia stovėti ant tribūnos visais gyvenimo klausimais. Gink dieve, nepradėčiau ekonomistams aiškinti apie makro ekonomiką, ar nepulčiau piešti povandeninio laivo elektros instaliacijos schemų. O kalbėti apie nelogiškus ar neteisingus valdžios sprendimus, mano galva, yra normalu. Žodžiu, pylos už nuomonę negauna tik tie, kurie tyli kamputyje. Tai jau geriau gausiu pylos, nei tyliai sėdėsiu ir nieko nedarysiu.

– Tai pasaulis jau niekada nebus toks kaip buvo?
– Oi, bus tas pasaulis kaip buvęs, tik su kiek daugiau tvarkos. Prisiminkit, kaip po pirmojo karantino atrodė ta pati Palanga vasarą, kaip atrodė Vilnius? Viskas grįš į savo vėžes. Gal kiek kitaip, bet grįš. Taip, mes patys būsime truputėlį kitokie, nes išmokome kitaip vertinti patį gyvenimą, galimybes, didelius ir mažus dalykus. Jei anksčiau penktadienio vakare tiesiog negalėdavome be išsidirbinėjimo nuspręsti, į kurį restoraną nueiti vakarieniauti, tai va čia atskridęs, nežinau kuo labiau džiaugtis, ar vandenynu ar matyti dirbantį restoraną (juokiasi). Pasaulis ir toliau suksis, tik mes jame jau būsime kur kas stipresni.
– Tai dabar apie Tenerifę. Tiesa, kad tu čia pirmą kartą? Jau turi savo tvirtą nuomonę?
-Labai teigiamą. Esu aplankęs Lanzarotę, Fuenteventurą. Bet Tenerifė mane absoliučiai pakerėjo. Labai pasisekė čia gyvenantiems žmonėms. Ji tikrai gražiausia iš Kanarų salyno. Ir tokia skirtinga. Nori žalumos – važiuoji į vieną pusę. Nori dykumos – ji kitoje pusėje, vanduo aplinkui, kalnai tik pakėlus akis. Net sniego yra, jei reikia. Maistas – fantastiškas. Oras puikus, tiesa, kai lipom į Teidę gerai sušalom. Bet ar čia būtų lengva gyventi pastoviai? Man, greičiausiai, būtų neįmanoma. Aš esu žodžio žmogus, terminų žmogus, aš niekuomet nevėluoju, jei pasakiau ketvirtadienį dešimtą, taip ir turi būti. Su kanarietišku mañana man nepavyktų susigyventi. Bet dirbti per nuotolį – tiesiog svajonių biuras.
– Ir jau aplankius tokią gražią salą, įsitikinus, kad ir šiame rojaus kampelyje lyja ir būna šalta, ar ieškotum laimės svetur?
– Aš esu patriotas. Iki pandemijos labai daug keliavome su draugais. Ilgosios kelionės būdavo bent dukart per metus, o savaitgalinės – vos ne kas savaitgalį į kokią Švediją, Prancūziją ar Ukrainą. Pavyzdžiui, su Niujorku pas mane amžinas romanas. Bet aš niekuomet negalėčiau ten gyventi. Kaskart paalpėju koks jis nuostabus, bet visada grįžęs į Vilnių, aš tiesiog noriu bučiuoti kiekvieną jo kampą. Vilnius yra mano širdies miestas ir aš jo nekeisčiau niekada į nieką planetoje. Galiu kurį laiką pabūti jam neištikimas su Tenerife. Bet grįžęs, pulsiu Vilniui į glėbį. Jame puikiai jaučiuosi, ten man pažįstamas kiekvienas kampas. Mes turime labai gražų miestą, kompaktišką, labai sutvarkytą, prižiūrėtą. Mano širdis priklauso Vilniui.

– Koks yra Saugirdo Vaitulionio laimės receptas?
– Negali būti vienas receptas visam gyvenimui. Kiekvienam etapui mes turime tik jam skirtą laimės receptą. Juk keičiasi nuomonė, požiūris. Stebiuosi žmonėmis, kurie nekeičia nuomonės. Mane stebina, kai kartais žmonės sako: „o tai tu prieš metus sakei taip, o dabar jau nuomonė kitokia”. Na taip, praėjo metai, aš nuomonę pakeičiau. Ją keisti yra normalu. Nuomonės nekeičia tik kvailiai, užstrigę praeity. O pasijusti laimingais visada padės paprastesnis požiūris į viską, nesusireikšminti. Man tai ir yra laimės receptas – žiūrėti paprasčiau. Taip tikrai lengviau gyventi.
– Saugirdai, ačiū, ir klausimas pabaigai:
Jau trys savaitės skverbiesi per džiungles. Visas skausmingai sukandžiotas nematytų vabzdžių, išalkęs, apiplyšęs. Ir štai – stovi ilgai ieškoto kalno papėdėje. Beliko užkopti į tą kalną ir pagaliau galėsi užduoti klausimą pačiam išmintingiausiam žiniuoniui pasaulyje. Koks bus tas klausimas?
– Neužduok klausimų, į kuriuos nenori gauti atsakymo,- savo žaviu balsu nusijuokė Saugirdas.

Kalbėjosi ir iš pokalbio užrašė Saule Ra.Mi